Tòmas Akviniẽtis (lot. Thomas Aquinas) 1225Roccasecca (prie Frosinonės) 1274 03 07Fossanova (prie Latinos; 1369 palaikai perkelti į dominikonų bažnyčią Tulūzoje), teologas, filosofas, kunigas. Žymiausias vidurinių amžių Katalikų Bažnyčios teologas ir filosofas. Šventasis (1323; šventė – sausio 28). Teologijos studijų globėjas. Bažnyčios mokytojas (1568). Dominikonas (1243). Tomizmo pradininkas.
Išsilavinimas
Gimė aristokratų šeimoje. 1239–43 studijavo laisvuosius menus ir logiką Neapolio universitete, 1243–45 pas Albertą Didįjį – teologiją ir filosofiją Paryžiaus universitete, 1248–50 – Kölno universitete. 1250 įšventintas kunigu. 1252–56 studijavo Paryžiaus universitete. 1256 Tomas Akvinietis apgynė traktatą Keturių Petro Lombardo sentencijų knygų komentaras (Scriptum super libros Sententiarum), už kurį buvo suteiktas teologijos (šventųjų kūrinių) magistro laipsnis.
Pirmieji veikalai ir pedagoginė veikla
1255–56 parašė veikalus Apie gamtos pradus (De principiis naturae 1255, lietuvių kalba 2003) ir Apie esinį ir esmę (De ente et essentia 1256, lietuvių kalba 2000), šiuo siekė apginti Aristotelio mokymą nuo neteisingų kaltinimų ir pritaikyti jo idėjas teologijai. Tomas Akvinietis teigė, kad teologijoje taikomi Aristotelio metafiziniai principai padėjo sukurti naują hermeneutinį metodą, visapusiškai pranokstantį senąjį, kuris rėmėsi Platono idėjomis. Tomo Akviniečio radikalios idėjos tapo kliūtimi siekti akademinės karjeros, tik įsikišus popiežiui Aleksandrui IV Tomas Akvinietis 1257–59 dėstė Paryžiaus universitete. 1256–59 dalyvavo akademiniuose disputuose apie tiesą, jų pagrindu parengė traktatą Svarstyti klausimai apie tiesą (Quaestiones disputatae de veritate, lietuvių kalba 2000 Apie tiesą; tik pirmas klausimas), sudarytą iš 29 pažinimo ir gėrio analizės klausimų, gvildenančių 229 temas; šie klausimai apėmė Tomo Akviniečio dėstytą kursą Paryžiaus universitete.
Šv. Tomo Akviniečio triumfas prieš Averojų (dailininkas B. Gozzoli, aliejus, 1470–75, fragmentas, Luvras Paryžiuje)
Veikla ir veikalai 7 dešimtmetyje
1259–69 ėjo Šv. Sosto teologo pareigas Romoje, dėstė Anagni (1259–61), Orvieto (1261–65), Romos (1265–67), Viterbo (1267–68) dominikonų studijų namuose, dalyvavo jų rengiamuose akademiniuose disputuose ir parašė svarbiausius veikalus: Prieš graikų suklydimus (Opusculum contra errorres Graecorum), Auksinė grandinė (Catena aurea, abu 1263), Suma prieš pagonis (Summa Contra Gentiles 1259–64, lietuvių kalba 2 knygos 1999–2003; vadovėlis filosofijos žinių turintiems katalikų misionieriams), Svarstyti klausimai apie sielą (Quaestiones disputatae de anima), Svarstyti klausimai apie potenciją (Quaestiones disputatae de potentia, abu 1266), Svarstyti klausimai apie dvasinius kūrinius (Quaestiones disputatae de spiritualibus creaturis 1268), Svarstyti klausimai apie blogį (Quaestiones disputatae de malo 1267 ar 1271).
„Teologijos suma“
1265–73 išleido žymiausią savo trijų dalių traktatą Teologijos suma (Summa theologiae 5 knygos, lietuvių kalba 1998 dalis veikalo pavadinimu Žmogaus veikla dorovės požiūriu, 2005 – pavadinimu Apie įstatymus, 2007 – pavadinimu Apie pasaulio sukūrimą ir blogio priežastį). Pirmojoje dalyje nagrinėjama Dievo, angelų ir žmogaus sielos, antrojoje – žmogaus ir tikėjimo, trečiojoje – Kristaus problematika. Papildyme aptariami išpažinties, atgailos, ekskomunikos, bažnytinės valdžios, amžinojo pasmerkimo, pragaro, skaistyklos, amžinosios palaimos ir kiti tikėjimo dalykai. Traktatą 1274 užbaigė Tomo Akviniečio sekretorius Reginaldas Pipernietis, panaudodamas Tomo Akviniečio veikalo Keturių Petro Lombardo sentencijų knygų komentaras tekstus. 1267 Tomas Akvinietis parašė komentarus nauja Vilhelmo Merbekiečio iš graikų į lotynų kalbą išverstiems Aristotelio traktatams: Fizika, Metafizika, Apie sielą, Nikomacho etika, Politika ir kitiems.
Averoizmo ir augustinizmo kritika
Paryžiaus universiteto vadovybės pakviestas sustiprinti kovą su Menų fakultete populiarėjančiu averoizmu Tomas Akvinietis 1268–71 vadovavo Teologijos katedrai. Smerkė averoistus, tvirtino, kad jie iškraipo Aristotelio mokslą, jų teiginiai prieštarauja logikai ir jie sąmoningai klaidina tikinčiuosius. Gindamas Aristotelį Tomas Akvinietis susilaukė kritikos iš augustinizmo šalininkų, kurie skelbė, kad teologija negali naudotis dialektiniu metodu ir būti grindžiama racionaliu pažinimu. Disputuose atsiskleidė Tomo Akviniečio ir pranciškonų teologų požiūrių nesutapimas formų pliuralizmo, pasaulio amžinumo, priežastingumo, hilomorfinės sielos struktūros, intelekto vienovės ir kitais klausimais. Reaguodamas į pranciškono J. Peckhamo ir kitų augustinizmo šalininkų kritiką Tomas Akvinietis 1269 ir 1270 disputuose analizavo antropologines ir kristologines problemas. Remdamasis aristoteline hilomorfine koncepcija teigė, kad siela yra žmogaus kūno substancinė forma. Sielos nemirtingumo idėją pagrindė per jai suteiktą jos pačios buvimo aktą, dėl kurio siela išsaugo savo esatį net būdama atskirta nuo kūno. Tomas Akvinietis tvirtai gynė nuomonę, kad egzistuoja Dievo sukurto pasaulio amžinumo galimybė, pabrėždamas, kad prigimtinis protas to negali nei įrodyti, nei paneigti; toks požiūris universiteto vadovybei atrodė prieštaraujantis krikščioniškoms tiesoms ir augustinizmo nuostatai, kad pasaulis Dievo valia sukurtas iš nieko. 1270 Paryžiaus vyskupas S. É. Tempier, 1282 generalinė pranciškonų kapitula Strasbūre, 1284 ir 1286 Canterbury arkivyskupas J. Peckhamas pasmerkė kai kuriuos Tomo Akviniečio teiginius.
Veikla ir veikalai 8 dešimtmetyje
1270, atsakydamas į puolimus, Tomas Akvinietis parašė traktatą Apie intelekto vienovę prieš averoistus (De unitate intellectus contra Averroistas, lietuvių kalba 2000), jame kritikavo Sigero Brabantiečio idėjas, neigė Averojaus ir jo šalininkų teiginį apie tikėjimo ir proto tiesų nesuderinamumą (dvejopos tiesos teoriją). Traktate Apie pasaulio amžinumą prieš prieštaraujančius (De aeternitate mundi contra murmurantes 1271, lietuvių kalba 2009) kritikavo J. Peckhamo idėjas ir griežtai pasisakė prieš Paryžiaus universiteto teologus. Tomas Akvinietis siekė įrodyti, kad tikėjimui vienodai pavojingi ir averoistų teiginiai, ir pranciškonų argumentai, ginantys tezę, jog sukurtas pasaulis negali būti amžinas. 1271 veikale Apie atskirtąsias substancijas (De substantiis separatis, lietuvių kalba 2009) aprašė, kaip Apvaizdą vykdo atskirtosios substancijos, arba angelai, atskleidė jų kilmę, buvimo būdą ir veikimo mechanizmą. Traktate polemizavo su graikų ir arabų filosofais bei lotynų averoistais, tvirtindamas, kad dieviškajam intelektui pažįstamos tiek bendrybės, tiek atskirybės. 1272 veikale Nikomacho etikos komentaras (Sententia libri Ethicorum), remdamasis Aristotelio filosofija, formulavo galutinį žmogaus tikslą: tai esą nei turtai, nei šlovė ar malonumai, bet aukščiausiasis gėris, t. y. Dievas, kuris tuo pačiu yra ir aukščiausiasis dorumo kriterijus, leidžiantis nustatyti žmogaus veiksmų ir poelgių dorumo ribas. 1272 išvykęs į Neapolį įkūrė dominikonų studijų namus, ten dėstė, parašė komentarus Aristotelio metafizikai Metafizikos komentaras (Sententia super Metaphysicam) ir Jono Evangelijai Lekcija apie Joną (Lectura super Ioannem), paaiškinimus maldoms: Apaštalų tikėjimo išpažinimas, Tėve mūsų, Sveika Marija ir veikalą Apie dešimt įsakymų (Collationes de decem praeceptis). 1273 Tomas Akvinietis buvo išrinktas Romos provincijos dominikonų definitoriumi (provincijolo patarėju).
Tomo Akviniečio vaizdavimas
Dailėje Tomas Akvinietis vaizduojamas dominikonų abitu su žvaigžde ant krūtinės, laikantis knygą ar taurę, leliją, dar vaizduojamas jo gundymas ir apsilankymas pas Šv. Bonaventūrą.
R: Ištraukos Vilnius 2000; Filosofijos traktatų rinktinė Vilnius 2009 22015; Opera Omnia Roma 48 t. 1882–1971. L: B. Mondin Tomo Akviniečio filosofinė sistema Vilnius 2006; J. A. Weisheipl Friar Thomas D‘Aquino. His Life, Thought, and Work New York 1974; J.‑P. Torrell Initiation à saint Thomas d‘Aquin. Sa personne et son œuvre Paris 1993.
1204