Veñclova Tomas 1937 09 11Klaipėda, lietuvių poetas, eseistas, vertėjas, literatūrologas. A. Venclovos sūnus. Filosofijos dr. (1985). Liublino (1991), Jogailos (2000), Torunės (2005), Gdansko (2010), Vytauto Didžiojo universiteto (2010), Klaipėdos universiteto (2012) garbės daktaras. Rašo lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Tomas Venclova
1960 baigė Vilniaus universitetą (lietuvių filologiją). 1966–71 studijavo semiotiką Tartu universitete (J. Lotmano mokinys). 1966–73 (su pertraukomis) dėstė Vilniaus universitete. Bendravo su Rusijos disidentais, 1975 savo antikomunistines pažiūras išdėstė atvirame laiške Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, prašydamas leidimo emigruoti į Vakarus. Dėl politinių priežasčių, disidentinės veiklos (nuo 1976 Lietuvos Helsinkio grupės narys) jo kūrybinė veikla apribota (nepriimtas į LSSR rašytojų sąjungą), reiškėsi kaip vertėjas. 1977 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, SSRS Vyriausybės specialiu įsakymu iš T. Venclovos atimta sovietinė pilietybė. 1977 dėstė semiotiką Kalifornijos universitete (Berkeley), vėliau Ohajo universitete ir Kalifornijos universitete Los Andžele. 1979–82 Lietuvių rašytojų draugijos vicepirmininkas. Nuo 1980 dėstė slavų literatūras Jeilio universitete; profesorius (1985), emeritas (2013). 1989–91 Baltijos studijų plėtros asociacijos pirmininkas. Nuo 2018 gyvena Lietuvoje.
Poezija
T. Venclovos poezija (eilėraščių rinkiniai Kalbos ženklas 1972, 98 eilėraščiai 1977, Tankėjanti šviesa 1989, abu Čikagoje, Reginys iš alėjos 1998, Rinktinė 1999, Sankirta 2005, Visi eilėraščiai 2012, Eumenidžių giraitė 2016, Už Onos ir Bernardinų 2023, visi Vilniuje) yra ne tikrovės atspindys ar subjekto būsenų spontaniškas išsakymas, o chaotiško pasaulio sutramdymas disciplinuota poetine kalba, nematomų tikrovės ryšių ir sąskambių atskleidimas. Poetas siekia klasikinės simetrijos, išbando sudėtingas, šiuolaikinėje poezijoje retas eiliavimo formas. Poezijoje juntamas poezijos ir kultūros nuo antikos ir Biblijos laikų iki šių dienų geras pažinimas; T. Venclova laikomas vienu metapoetiškiausių lietuvių poetų. Viena esminių jo poezijos ypatybių – kalbos ir tikrovės santykis: ankstyvojoje poezijoje pilietinis patosas atviresnis, vėlesnėje – susijęs su laiko tėkmės, žmogaus ir istorijos santykio tema. Poezijoje ryšku tremties kaip likimo motyvas, ištuštėjusio, bet ne beprasmio pasaulio tema. Vilties ir nevilties dialektika yra jo poezijos vienas svarbiausių bruožų (T. Venclova save apibūdina kaip postkatastrofistą). Pasaulis rašytojo kūryboje stebimas tarsi iš šalies, mėgstamas dialogas, polilogas.
Semiotika
T. Venclova vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjo struktūrine poetika, semiotika, dalyvavo Tartu-Maskvos semiotinės mokyklos veikloje. J. Lotmano semiotikos principais jis remiasi literatūrologiniuose tyrinėjimuose (knyga Tekstai apie tekstus 1985 Čikagoje, Nestabili pusiausvyra: aštuoni poetiniai rusų tekstai / Neustoičivoe ravnovesie: vosem′ russkich poėtičeskich tekstov 1986, Aleksandras Watas: ikonoklasto gyvenimas ir menas / Aleksander Wat: Life and Art of Iconoclast 1996, abi New Havene, Pašnekovai puotoje / Sobesedniki na piru 1997 Vilniuje, Pertrūkis tikrovėje 2013 Vilniuje).
Eseistika ir publicistika
Kaip eseistas ir publicistas jis vadovaujasi atvirumo pasauliui ir etinės atsakomybės principais (politinės publicistikos knyga Politinė sąmonė Lietuvoje, su A. Štromu, 1980 Londone, Lietuva pasaulyje 1981 Čikagoje, esė ir publicistikos rinkinys Vilties formos 1991 Vilniuje, knygos Laisvė ir tiesa / Svoboda i pravda 1999 Maskvoje, Pokalbis apie Vilnių / Dialog o Wilnie 1981 Varšuvoje; dialogas su Cz. Miłoszu). Svarbiausia vertybe T. Venclova laiko asmens laisvę. Nevengiama kontroversiškų, su kanonine pozicija besikertančių, istorinę refleksiją ir politinę savimonę skatinančių teiginių (straipsniai lietuvių ir lenkų, lietuvių ir žydų santykių klausimais, Lietuvoje sukėlę aštrias diskusijas).
Vertimai
Išvertė anglų, prancūzų, rusų, lenkų ir kitų tautų rašytojų kūrybos. Išleido eilėraščių ir poetinių vertimų knygą Pašnekesys žiemą (1991 Vilniuje), poetinių vertimų knygas Balsai: iš pasaulinės poezijos (1979 Čikagoje), S. J. Perse’o Anabase (1997), A. Jarry pjesę Karalius Juoba (1998), W. Shakespeare’o dramą Audra (2003), poezijos vertimų rinktinę Kitaip (2006, visos Vilniuje). Jo eilėraščių ir esė knygos išleistos albanų, anglų, italų, kinų, lenkų, prancūzų, rusų, serbų, slovėnų, švedų, vengrų, vokiečių ir kitomis kalbomis.
Kita kūryba
Dar išleido mokslo populiarinamąsias knygas Raketos, planetos ir mes (1962), Golemas, arba Dirbtinis žmogus (1965), interviu knygą Manau, kad... (2000), turistinį žinyną Vilnius: vadovas po miestą (2001 82009), kelionių dienoraščių knygą Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų (2003), knygą Vilniaus vardai (2006 22017), Vilnius: asmeninė istorija (2011), laiškų su Cz. Miłoszu, atsiminimų, straipsnių, poezijos, esė ir vertimų knygą Grįžimai Lietuvon (2014), pokalbių knygas su L. Donskiu Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės: filosofo ir poeto diskusija (2015), su Ellen Hinsey Nelyginant šiaurė magnetą (2017 22018), publicistikos straipsnių rinktinę Prarasto orumo beieškant (2016), istoriją Lietuvos istorija visiems (2 t. 2018–19).
Apdovanojimai
V. Krėvės-Mickevičiaus premija (1978), Gedimino ordino Komandoro kryžius (1995), ordino Už nuopelnus Lenkijos Respublikai Komandoro kryžius (1996) ir Didysis kryžius (2013), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (1999), Lietuvos nacionalinė premija (2000), Jotvingių premija (2005), tarptautinė premija Baltijos žvaigždė (2008), Poezijos pavasario laureatas (2017), ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didysis kryžius (2017), tarptautinė Zbigniewo Herberto literatūros premija (2023), Lietuvos rašytojų sąjungos premija (2024).
L: D. Mitaitė Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai Vilnius 2002; Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė (1956–2011) Vilnius 2013.
1444