tonemà (gr. tonos – įtempimas, kirtis), priegaidės arba fonologinio tono požymių visuma, skirianti žodžius ir jų formas. Fonologinis elementas, kurį sudaro visiems vienos priegaidės alotonams bendri garsiniai požymiai, skiriantys tą priegaidę nuo kitų. Lietuvių kalboje vienodomis fonetinėmis ir fonologinėmis sąlygomis gali kontrastuoti tik dvejopos priegaidės, plg. klóstė : klõstė, kùrpė : kupė, káltas : katas. Kiekvienas šių trijų tipų fonetiškai gerokai skiriasi, bet vienas kitam jie negali kontrastuoti, todėl turi būti laikomi tų pačių dviejų priegaidžių (dviejų tonemų) alotonais.
905