tònusas (lot. tonus < gr. tonos – įtempimas, kirtis), raumenų ir nervų sistemos arba jos dalių normalios ilgalaikės įtampos (sustiprėjusio jaudinimo) būsena, kurios metu vykdomos tam tikros funkcijos ar atliekami tam tikri veiksmai.
Normalus raumenų tonusas svarbus išlaikant pusiausvyrą, vykdant ilgalaikę judesinę veiklą (pvz., kramtant maistą, dirbant darbą, einant). Virškinimo, šlapimo išskyrimo, kraujotakos ir organizmo kitoms funkcijoms t. p. reikia atitinkamų organų (širdies, kraujagyslių, šlapimo pūslės, virškinamojo trakto) tinkamo tonuso. Periferinių organų tonusas priklauso nuo juos inervuojančių ir veiklą reguliuojančių nervinių centrų. Vegetacinėms funkcijoms palaikyti labai svarbus nervo klajoklio ir visos simpatinės nervų sistemos tonusas. Dėl nervinių centrų veiklos sutrikimo tonusas gali padidėti (hipertonija) arba sumažėti (hipotonija, atonija). Normalios raiškos raumenų tonusas dar vadinamas plastiškuoju, padidėjęs – kontraktiliniu (skatinančiu dažnesnį ir stipresnį raumenų susitraukimą, jų spazmus). Sumuojantis ateinantiems impulsams iš motoneuronų gali atsirasti raumenų įv. susitraukimų: trumpalaikių ir skausmingų (spazmai) arba ilgalaikių (tetanusai).
Nenormaliai padidėjęs nervinių centrų ir raumenų tonusas stebimas sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis (pvz., Parkinsono liga), epilepsija (pvz., spazminiai priepuoliai), vaikų cerebriniu paralyžiumi.
1868