topogrãfija (gr. topos – vieta + graphō – rašau), geodezijos šaka, tirianti ir kurianti Žemės, kitų astronominių objektų (planetų, palydovų, asteroidų) paviršiaus vaizdavimo planuose ir žemėlapiuose metodus.
Apima topografinių žemėlapių ir planų sudarymą, turinį ir tikslumą, topografinį sutartinių ženklų kūrimą. Topografinių planų ir žemėlapių sudarymo pagrindą sudaro topografinė nuotrauka. Ji daroma antžeminiais metodais (menzulinė nuotrauka, tacheometrinė nuotrauka, teodolitinė nuotrauka) ir aerometodais (fotogrametrija). Smulkaus mastelio topografiniams žemėlapiams sudaryti naudojamasi kosminės geodezijos metodais. Šiuolaikiniai topografijos metodai kompiuterizuoti, naudojami elektroniniai prietaisai, skaitmeniniai modeliai.
topografiniai matavimai (1925, Mongolija)
Vietovės planus, naudodami topografijos metodus, darė egiptiečiai, inkai (jų topografijos sistemą 1561 aprašė J. P. de Ondegardo, Ispanija). Pirmąjį topografinį Bavarijos 1:45 000 mastelio žemėlapį 16 a. viduryje sudarė Ph. B. Apianas (Austrija). 17 a. topografinių planų sudaryta Švedijoje, Olandijoje, Prancūzijoje. Antžeminę topografiją labiau imta plėtoti 18 a. viduryje (C. F. Cassini, Prancūzija), aerometodus taikyti 20 a. pradžioje, kosminius metodus – 20 a. viduryje. Lietuvoje topografijos darbai prasidėjo 16 a. per Valakų reformą.