toponimika

toponmika, toponomastika, onomastikos šaka, tirianti vietovardžius (toponimus), jų atsiradimą, raidą ir funkcionavimą. Svarbūs trys toponimikos tyrimų aspektai – etimologinis, darybinis ir semantinis. Labiausiai išplėtota toponimikos šaka – hidronimika. Toponimikos tyrimai svarbūs kalbotyrai, istorijai, geografijai, etnografijai, archeologijai ir kitiems mokslams. Toponimikos tyrimų užuomazgų buvo jau antikos laikais, intensyviai pradėti plėtoti 20 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, vėliau – Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur.

LIETUVIŲ toponimikos pradininku laikomas K. Būga. Darbų iš lietuvių toponimikos paskelbė J. Balčikonis, P. Jonikas, P. Skardžius. Toponimikos tyrinėjimai suaktyvėjo 1958 Lietuvių kalbos ir literatūros institute įsteigus toponimikos grupę, kuriai vadovavo A. Vanagas. Sistemiškai imta tirti lietuviškų hidronimų kilmė, daryba, semantika, oikonimų daryba ir kita. 20 a. antroje pusėje lietuvių toponimiją daugiausia tyrinėjo A. Vanagas (monografija Lietuvos TSR hidronimų daryba 1970, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas 1981, studija Lietuvių hidronimų semantika, išspausdinta 1981, monografija Lietuvos miestų vardai, išleista 1996). Lietuvių ir kitų baltų toponimikos tyrimų paskelbė L. Balode, L. Bilkis, J. Jurkštas, M. Razmukaitė, B. Savukynas, S. Tarvydas, J. Endzelīnas, H. Krahe, K. Olofas Falkas, J. Otkupščikovas, J. Otrębskis, J. Safarewiczius, R. Schmittleinas, V. Toporovas, O. Trubačiovas ir kiti.

1625