torpedų paleidimo patalpa povandeniniame laive
torpedà (lot. torpedo – elektrinė raja), automatiškai judantis į taikinį cigaro pavidalo povandeninis šaudmuo su įprastiniu arba branduoliniu užtaisu. Naudojama povandeniniams ir antvandeniniams laivams naikinti, krantinėms, uostams ir kitiems hidrotechniniams įrenginiams griauti. Jomis ginkluoti antvandeniniai laivai, lėktuvai, sraigtasparniai, kranto apsaugos vienetai. Torpeda būna priešlaivinių raketų kovine galvute. Torpedos kalibras 324–650 mm, ilgis 2,5–10 m, masė 2 t. Torpedos skirstomos pagal paskirtį (povandeniniams, antvandeniniams laivams naikinti ir universaliosios), siuntimo į taikinį priemones (laivinė ir aviacinė), jėgaines (garo ir dujų, elektrinė, reaktyvinė), valdymo sistemas (nusitaikančioji, valdoma laidais, manevruojanti pagal programą). Torpedas sudaro kovinė galvutė, energijos šaltinis, variklis, vairavimo mechanizmas, varytuvas ir stabilizatorius.
Būna žmogaus valdomos torpedos dideliems priešo laivams, hidrotechniniams įrenginiams ir kitiems naikinti. Per II pasaulinį karą jas naudojo Vokietija, Italija; į veiksmų rajoną būdavo atgabenamos povandeniniu laivu. Torpedos konstrukcijoje buvo numatytas vairuotojo grąžinimas į povandeninį laivą. Japonijos laivyne į taikinį torpedas nukreipdavo vairuotojas, kuris žūdavo per sprogimą. Pirmąją torpedą 1866 pagamino Robertas Whiteheadas (Didžioji Britanija). Torpedos buvo naudojamos Rusijos–Turkijos (1877–78), Japonijos–Rusijos (1904–05) karuose. Per II pasaulinį karą Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija paleido apie 3000 torpedų; Japonija naudojo žmogaus (kamikadzės) vairuojamas raketas.