tošẽlė, béržo tóšis, lakštiñgala, plėvẽlė, lietuvių muzikos instrumentas – laisvasis liežuvėlinis aerofonas. Būna 4 tipų. Plokštelinė trumpoji – lanksti, apytikriai 3 centimetrų ilgio ir 2 centimetrų pločio beržo tošies ar filmo juostos plokštelė; jos storesnįjį galą pūtikas įsideda tarp apatinės lūpos ir dantų, o suplonintasis įremiamas į viršutinę lūpą. Plokštelinė ilgoji – apytikriai 5 centimetrų ilgio tošies plokštelė; per vidurį įlenkta briauna ir viršutiniu galu įremiama tarp lūpų, o apatinis galas laikomas ranka. Plėvelinė – plonojo beržo tošies sluoksnio ar polietileno plėvelė; pučiama priglaudus prie lūpų (laikoma ištempta tarp rankų). Rėminė plėvelinė – polietileno plėvelė, įstatyta į nedidelį pusapskritį rėmelį (padarytas iš skardos arba odos, gumos); pučiama tošelę prispaudus prie gomurio.
Tošelės garsas stiprus, skardus, I–III oktavos; garsai reguliuojami keičiant burnos ertmės apimtį, tošelės prispaudimą prie lūpų ar gomurio, pūtimo jėgą. Nuo seno medžiotojai ir paukštgaudžiai tošelę naudoja kaip vilioklį, kaimo kapelose, folkloro ir pramoginiuose ansambliuose tošele solo griežiamos šokių ir dainų melodijos, improvizacijos, paukščių ir gyvulių garsų pamėgdžiojimai. Tošelės analogų turi ir kitos tautos.
1352