Toskanà (Toscana), istorinė ir administracinė sritis Italijos vidurinėje dalyje.
Vakaruose prieina prie Ligūrijos ir Tirėnų jūrų. Apima Arezzo, Florencijos, Grosseto, Livorno, Luccos, Massos‑Carraros, Pisos, Pistojos, Prato ir Sienos provincijas. Sričiai priklauso Toskanos salynas.
Toskanos kraštovaizdis
Plotas 22 997 km2. 3,66 mln. gyventojų (2024). Centras – Florencija (363 800 gyventojų, 2024; aglomeracijoje apie 1 mln. gyventojų). Kiti didesni miestai (tūkst. gyventojų, 2024): Prato (198,0; priklauso Florencijos aglomeracijai), Livorno (153,2), Arezzo (96,4), Pisa (89,4), Pistoia (89,1), Lucca (89,1).
Toskanos paviršius daugiausia kalnuotas ir kalvotas. Šiaurinę ir šiaurės rytinę dalį užima Toskanos‑Emilijos Apeninai, šiaurės vakarus – Apuanės Alpių masyvas. Toskanos vidurinėje dalyje – Apeninų priekalniai (kalvos ir pavieniai kalnų masyvai – Amiatos, Metalliferės ir kiti), pajūryje ir prie upių – žemumos.
Klimatas mediteraninis. Pajūryje per metus iškrinta 2000 mm kritulių, rytuose – 800 milimetrų. Didžiausios upės – Arno (teka į Ligūrijos jūrą), Ombrone, Albenga (į Tirėnų jūrą). Iš dirvožemių vyrauja rudžemiai. Toskanos‑Emilijos Apeninų ir Casentinesi miško, Falteronos kalno, Campignos nacionalinių parkų dalys, Toskanos salyno nacionalinis parkas.
Kasama geležies (Toskanos salyno Elbos saloje), gyvsidabrio rūdos, rusvosios anglys, laužiamas baltasis marmuras (prie Carraros, Massos). Yra geoterminė elektrinė. Laivų statyba, mašinų ir tiksliųjų prietaisų gamyba, juodoji metalurgija, metalo ir medienos apdirbimo, chemijos ir farmacijos, tekstilės, maisto pramonė. Auginama kviečiai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, vynmedžiai, alyvmedžiai, vaismedžiai, daržovės. Veisiama galvijai, arkliai, kiaulės. Žvejyba (pakrantėse).
Toskana – vienas žymiausių Europos turistinių regionų. Lankomiausi miestai: Florencija, Pisa, Siena, San Gimignano (juose yra pasaulio paveldo vertybių). Balneologijos (Montecatini Terme, Bagni di Lucca) ir pajūrio (Viareggio, Forte dei Marmi, Tirrenia, Marina di Cecina, Marina di Grosseto) kurortai. Kaimo teritorijose – agroturizmas. Per Toskanos teritoriją eina Milano–Romos, Florencijos–Romos, Florencijos–Bolonijos ir kitos automobilių magistralės ir geležinkeliai. Svarbiausias jūrų uostas – Livorno. Keltai iš Livorno į Elbos, Sardinijos, Korsikos salas, iš Piombino į Elbos ir Korsikos salas. Didžiausi oro uostai – Florecijoje ir Pisoje.
Istorija
Toskanos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. Šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų vyko mainai su Tirėnų jūros salų bendruomenėmis. 10–8 a. pr. Kr. buvo lydomi metalai. 8 a. pr. Kr. etruskai išstūmė čia gyvenančius umbrus, tiesė kelius, įkūrė didelius miestus, teritoriją vadino Etrūrija. 3 a. pr. Kr. kraštas užkariautas romėnų, vadinta Tuscija. 5 a. priklausė ostgotams. Nuo 6 a. buvo valdoma Bizantijos, vėliau tapo pavaldi langobardams (lombardams). 8 a. įėjo į Karolio Didžiojo valdas, tapo Frankų valstybės markgrafyste. 10 a. pabaigoje prijungta prie Šventosios Romos imperijos, pradėjo ekonomiškai ir politiškai stiprėti.
11–12 a. suklestėjo dideli amatų ir prekybos centrai – miestai komunos Arezzo, Florencija, Lucca, Pistoia, Pisa, Siena. 13 a. pradėjo veikti pirmieji universitetai (1215 Arezzo, 1240 Sienoje). 15 a. pirmoje pusėje įsigalėjo Florencijos Medici giminė. Ji nuo 1532 valdė Toskanos kunigaikštystę (apėmė Florencijos ir Sienos respublikas), nuo 1569 – Toskanos didžiąją kunigaikštystę. Nuo 1737 valdant Habsburgams Lotaringams pertvarkyta teismų, mokesčių sistema, nutiestas pirmasis geležinkelis, melioruotos žemės. 1861 Toskana tapo suvienytos Italijos (1865–71 jos sostinė buvo Florencija) dalimi.
-Tuscija; -Tuscia; -Etrūrija