totalitarzmas (pranc. totalitarisme < lot. totaliter – visiškai), politinio režimo forma, kai valstybė siekia visiškai kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis.
nacių Vokietijos kariuomenė klausosi A. Hitlerio kalbos per Nacionalsocialistų partijos kongresą Niurnberge 1938
Priešingas demokratijai, skiriasi nuo autoritarizmo. Manoma, totalitarizmo terminą pirmasis 1923 pavartojo G. Amendola, kuris italų fašizmo dvasią apibūdino kaip totalitarinę. Vėliau G. Gentile teigė, kad fašizmas yra totalitariškas. 1929 žurnalas Times totalitarizmo terminu įvardijo tuo metu Vokietijoje sparčiai kylantį nacionalsocializmą ir SSRS susiformavusį režimą. 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos žiniasklaida rašė apie totalitarizmą Italijoje, Vokietijoje ir SSRS. 1939 totalitarizmo terminas svarstytas Amerikos filosofijos draugijos simpoziume. Komunistai (pvz., G. Dimitrovas, P. Togliatti) iš pradžių totalitarizmo terminą vartojo B. Mussolini ir A. Hitlerio režimams apibūdinti, vėliau juos vadino fašistiniais. Antrasis pasaulinis karas sustabdė tolesnę totalitarizmo koncepcijos raidą. Italijai ir Vokietijai pralaimėjus karą žlugo šių šalių režimai. Vėliau totalitarizmas pasidarė būdingas susikūrusioms komunistinėms valstybėms.
Nuo pat totalitarizmo termino vartojimo pradžios buvo nuomonių, kad juo galima apibūdinti ir ankstesniais laikais egzistavusias diktatūras, despotijas, tironijas. 20 a. 6–7 dešimtmečiais susiformavo 2 požiūriai – vienas teigė, kad totalitarizmas būdingas tik kai kurioms 20 a. valstybėms; kitas, kad totalitarizmas turi gilias istorines šaknis ir būdingas įvairioms epochoms ir tautoms. Pagal antrąjį požiūrį, totalitarizmui būdinga politinės valdžios uzurpacija ir centralizacija, kai visos visuomeninės veiklos sritys kontroliuojamos. Remdamasis šiuo kriterijumi Stanisławas Andreskis (Didžioji Britanija) teigė, kad totalitarizmas reiškėsi senovės Egipte Ptolemajų dinastijos valdymo laikais, inkų imperijos teokratinėje sistemoje, šiek tiek mažiau – vėlyvosios senovės Romos, Japonijos Tokugavų dinastijos valdymo laikais, kiti totalitarizmo apraiškų įžvelgė Spartoje, Ivano IV Rūsčiojo valdomoje Rusijoje, Tiudorų – Anglijoje, t. p. senovės Rytų despotinėse monarchijose.
Filosofai ir socialiniai psichologai tyrinėjo totalitarizmo ištakas visuomeninės minties istorijoje (pvz., Platono valstybės teorijoje, senovės Kinijos legizmo filosofijoje). Kai kurie Vakarų tyrinėtojai totalitarizmo atstovais laikė O. Cromwellį, M. Robespierre’ą, L. A. de Saint‑Justą, Rusijos imperatorių Petrą I. 1939 Franzas Borkenau (Austrija) totalitarizmui būdingu požymiu pasiūlė laikyti vienpartinę sistemą, vadovaujamą vienintelės politinės partijos vado. H. Arendt pabrėžė vienos viešpataujančios ideologijos ir masinio teroro buvimą.
Carlas Joachimas Friedrichas ir Z. Brzezińskis (abu Jungtinės Amerikos Valstijos) 1956 totalitarizmui nustatyti pasiūlė šešis kriterijus: oficiali visa apimanti ir visiems privaloma ideologija, iš esmės atmetanti egzistuojančią žmonių sambūvio tvarką ir kurianti (net prievartiniu būdu) naują ateities tvarką, visuomenę ir žmogų; viena masinė griežtai disciplinuota, hierarchiškai organizuota vieno vado (dažniausiai diktatoriaus) vadovaujama partija, kuriai priklauso apie 10 % visų šalies gyventojų; teroristinė policijos kontrolės sistema, palaikanti partiją, pagal jos vadų interesus nukreipta ne tik prieš faktinius, bet ir potencialius, net išgalvotus režimo priešininkus (žmogus persekiojamas vien už tai, kad priklauso tam tikrai rasei, etninei ar socialinei grupei); beveik visiška žiniasklaidos kontrolė; ginklų ir ginkluotųjų pajėgų kontrolė; centralizuotas vadovavimas ekonomikai.
Leonardas Schapiro (Didžioji Britanija) išskyrė šiuos totalitarizmo elementus: visos teroro sistemos pavaldumas diktatoriui, asmeninio gyvenimo ir asmeninės moralės kontrolė, dažna gyventojų mobilizacija valdžios iškeltiems tikslams įgyvendinti, iš masių paramos kylantis režimo legitimumas.
Anot Waltero Laqueuro (Jungtinės Amerikos Valstijos), totalitarizmas egzistuoja, jei režimas per rinkimus gauna 99 % rinkėjų balsų.
Po J. Stalino mirties Vakaruose ėmė daugėti totalitarizmo termino vartojimo priešininkų, kurie totalitarizmui priskiriamus politinius režimus skirsto tiesiog į fašistinius ir komunistinius (komunizmas). Nesutariama, ar sovietinis totalitarizmas (jį lėmė bolševizmas) susiformavo bolševikų diktatūros pradžioje, ar valdžioje įsitvirtinus J. Stalinui ir iki kurio laikotarpio jis egzistavo SSRS. Nesutariama ir dėl to, ar totalitarizmas egzistavo fašistinėje Italijoje, kai kuriose Vidurio Rytų Europos šalyse po Josifui Stalino mirties (pvz., Lenkijoje, Vengrijoje), t. p. Jugoslavijoje (ir iki kada). Diskutuojama, ar būna totalitarizmas be masinio teroro, be ideologijos, ar totalitarizmu galima vadinti islamistinį fundamentalistinį talibų režimą Afganistane, režimus Kambodžoje, kai kuriose Afrikos šalyse. Anarchistai (anarchizmas) ir kiti kairieji radikalai totalitarizmą traktuoja kaip kapitalizmo vieną formų (vadinamasis valstybinis biurokratinis kapitalizmas).
L: H. Arendt Totalitarizmo ištakos Vilnius 2001; Z. Norkus Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu Vilnius 2008; C. Friedrich, Z. Brzezinski Totalitarian Dictatorship and Autocracy Cambridge 1956; K. D. Bracher Totalitarismus und Faschismus. Eine wissenschaftliche und politische Begriffskontroverse München–Wien 1980; Тоtalitarizm: čto ėto takoe? Issledovanija zarubežnych politologov 2 tomai Мoskva 1993; Totalitarismus im 20. Jahrhundert. Eine Bilanz der internationalen Forschung Baden‑Baden 1996.
2099
totalitarinis režimas