trachtas (gr. trachys – šiurkštus), vidutinio rūgštingumo šarminė magminė efuzinė (vulkaninė) uoliena. Sienito efuzinis analogas. Pagrindinė masė sudaryta iš viena kryptimi orientuotų smulkių šarminių feldšpatų (sanidino) mikrolitų (0,01–0,001 mm dydžio kristalų) su smulkių plagioklazų (andezino, albito, anortoklazo), amfibolų (raginukės, ribekito), piroksenų (egirino, augito, diopsido, hipersteno), biotito, magnetito, kartais feldšpatoidų (nefelino, sodalito, leucito) intarpais. Struktūra trachitinė, kartais porfyrinė. Tekstūra fluidinė. Spalva pilka, šviesiai pilka su violetiniu, rusvu, gelsvu, žalsvu atspalviu. Pagal mafinius mineralus skiriamas biotitinis, pirokseninis, raginukinis ir kiti trachitai, pagal feldšpatus – sanidininis, anortoklazinis. Trachitas su feldšpatoidų priemaiša vadinamas fonolitiniu. Susidaro per ugnikalnių išsiveržimus. Slūgso lavos dangų, kupolų, daikų, rečiau nekų, lakolitų pavidalu. Naudojamas kaip statybinė medžiaga, spalvotos rūšys – apdailos akmenims gaminti. Trachituose būna polimetalų rūdų telkinių. Jaunų trachitų randama Italijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Azorų salose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, senų – Didžiojoje Britanijoje (Škotijoje), Kazachijoje, Ukrainoje.
2271
trachitas