tradicija

tradcija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas), istoriškai susiklostančių ir žmonių įvairiose bendrijose (visuomenėje, socialinėse grupėse) įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių, socialinių normų ir vertybių, religinių tikėjimų, mąstysenos, elgsenos ir kitų) išsaugojimas, perdavimas iš kartos į kartą. Lemia kultūros išliekamumą ir vienovę. Tradicijos pagrindiniai šaltiniai (formos): tam tikros visuomenės kultūros paveldas, nusistovėję ir valstybiniu ar nacionaliniu mastu įteisinti įsitikinimai ar papročiai (pavyzdžiui, valstybės himnas, valstybinės šventės), religiniai įsitikinimai ir papročiai (dažniausiai vyraujančios religijos). Didžiausią socialinę reikšmę tradicijos turėjo pirminėse bendruomenėse, kurios jų laikėsi griežčiausiai. Kai kurios tradicijos (pavyzdžiui, tam tikros socialinės normos) būdingos visoms socialinėms sistemoms ir tam tikru mastu yra būtina jų gyvavimo sąlyga. Tradicijos daugiau ar mažiau reiškiasi visose visuomeninio gyvenimo srityse, daugiausia – religinėje. Moksle tradicija reiškiasi kaip žinių, tyrimo metodų, mene – kaip stilių, mokyklų ir krypčių perimamumas. Visuomeniniame gyvenime didelę reikšmę turi švenčių tradicijos ir papročiai. Tradicijos diferenciacija turi poveikio nacionalinei kultūrai, lemia tradicijų įvairovę, prieštaringumą, nevienodą vertinimą ir atranką jas perimant. Tradicija gyvybinga, jei ją perima ir naujomis istorinėmis sąlygomis plėtoja vėlesnės kartos. Pagal naujų kart teigiamą arba neigiamą santykį su tradicija skiriama pozityvioji ir negatyvioji tradicija. Nekritiškas tradicijų perėmimas gali lemti visuomenės konservatizmą, priešiškumą naujovėms, stagnaciją, o tradicijų nepaisymas gali sutrikdyti visuomenės ir kultūros raidos perimamumą, dėl to prarandamos žmonijos didžiausios vertybės. Tradicija gali pamažu nykti dėl industrializacijos, globalizacijos, tautų asimiliacijos, tam tikrų kultūrinių grupių marginalizacijos.