tragizmas

tragzmas, tragiškùmas, estetikos kategorija, apibūdinanti pražūtingas ir neištveriamas gyvenimo situacijas, neišsprendžiamus tikrovės prieštaravimus, apimanti gailesčio, užuojautos, siaubo, baimės, malonumo ir kitas estetines pajautas. Meninėje kūryboje dažniausiai išreiškiamas tragedijos žanru. Tragizmo elementų yra mirštančio Dievo (Ozyrio, Serapio, Adonio) ir kituose mituose (pavyzdžiui, Gilgamešo epe). Antikoje tragizmo šaltiniu buvo likimo ir asmenybės konfliktas. Platonas tragizmą siejo su nepageidaujamomis emocijomis – tragedija sukelia aistras, kurias žmogaus protui derėtų suvaldyti. Anot Aristotelio, tragedijos teikiamos emocijos sukelia emocinį apsivalymą – katarsį. Užuojautos, malonumo ir kitų emocijų bei katarsio santykius nagrinėjo 18 amžiaus britų filosofai ir meno kritikai (D. Hume’as, A. Smithas, E. Burke’as, J. Beattie, J. Priestley ir kiti). Pasak D. Hume’o, autoriaus sukurtas grožis keičia liūdesio, užuojautos ir pasipiktinimo emocijų prigimtį ir intensyvumą. Romantizmo filosofai ir meno kritikai akcentavo asmenybės (menininko) vidaus gyvenimą, pabrėžė tragizmo ir dorovės ryšį. F. Schilleris tragizmą suprato kaip tikrovės ir idealo bei racionalios, doros žmogaus prigimties ir jo aistrų neatitikimą. F. W. J. Schellingas tragizmą suvokė kaip laisvės ir būtinumo priešingumą ir vienovę. Pasak G. W. F. Hegelio, tragedija – pati filosofiškiausia meno rūšis. Jo požiūriu, tragedijos paskirtis – atskleisti etinio gyvenimo esmę ir būtinybę. Menas tragizmu išreiškia istorinį momentą, visus esamos pasaulio būklės etinius, socialinius prieštaravimus. Anot A. Schopenhauerio, tragedijos menas priklauso vaizdinių sričiai ir išreiškia mirties baimę. Tragizmas atskleidžia tikrovės svarbiausias savybes (valios prieštaringumą, pasaulio įvykių atsitiktinumą) ir svarbiausią principą – aklą valią gyventi, tragizmo suvokimas skatina atsisakyti pasaulio. Egzistencializmo filosofijoje tragizmas priskiriamas egzistencinei žmogaus būčiai. A. Camus, J.‑P. Sartre’as tragizmą siejo su egzistavimo absurdu ir egzistavimo pagrindų nebuvimu.