trãkai, indoeuropiečių gentys (getai, dakai, besai, bitinai, odrisai, tribalai), antrame tūkstantmetyje prieš Kristų–7 a. po Kr. gyvenusios Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose (nuo Egėjo iki Marmuro jūros), didesnėje Transilvanijos dalyje, tarp Dunojaus ir Balkanų, Mažosios Azijos šiaurės vakaruose (Bitinijoje ir kitur). Minimi Homero (Iliada), Herodoto.
Vertėsi žemdirbyste, galvijininkyste, žirgininkyste, spalvotojų metalų, geležies apdirbimu, keramikos dirbinių gamyba. Mirusiuosius degintus ir nedegintus laidojo pilkapiuose (nuo 6 a. radosi turtingų kunigaikščių kapų). Nuo 8–6 a. pr. Kr. trakus smarkiai veikė graikų kultūra. 5 a. pr. Kr.–4 a. pr. Kr. pradžioje suvieniję dalį trakų genčių odrisai buvo sukūrę valstybinį darinį. 4 a. pr. Kr. viduryje–2 a. pr. Kr. daugumą trakų žemių valdė Makedonija, 3 a. pr. Kr. pabaigoje Egėjo jūros Trakijos pakrantę – Ptolemajai. 2 a. pr. Kr. pabaigoje–2 a. po Kr. pradžioje trakų žemes užkariavo romėnai. Per Didįjį tautų kraustymąsi trakai susimaišė su Balkanų pusiasalį apgyvendinusiomis kitomis gentimis, prisidėjo prie bulgarų, rumunų ir kitų tautų etnogenezės.
Lietuvių kilmės iš trakų ir frygų romantinę teoriją iškėlė ir stengėsi pagrįsti J. Basanavičius (lietuvių kilmės teorijos), latvių – K. Kasparsonas.