Trãkija (gr. Thrakē, lot. Thracia), istorinė sritis Balkanų pusiasalio rytinėje dalyje, tarp Egėjo, Juodosios ir Marmuro jūrų.
Senovės laikai
Senovėje čia gyveno trakai. Nuo 8 a. pr. Kr. pakrantes kolonizavo graikai. Apie 516 pr. Kr. nukariavo Persija, apie 342 pr. Kr. – Makedonija. 46 po Kr. Trakija tapo Romos provincija. Valdant imperatoriui Hadrianui 2 a. pradžioje urbanizuota (įkurtas Adrianopolis, dabar Edirne, Augusta Trajana, dabar Stara Zagora). Valdant imperatoriui Dioklecianui 293 sudaryta Trakijos diecezija (apėmė ir Žemutinę Meziją). Nuo 395 Trakiją valdė Bizantija.
Viduriniai amžiai
542–600 dauguma Trakijos gyventojų dėl maro išmirė, apsigyveno slavai. Nuo 7 a. pabaigos dėl Trakijos su Bizantija nuolat kariavo Bulgarija. 1204–61 prijungta prie Lotynų imperijos, 15 a. nukariauta Osmanų imperijos.
Naujieji laikai
20 a. pradžioje dėl Trakijos ir kai kurių kitų teritorijų kilo Balkanų karai (1912–13). Pagal 1913 Konstantinopolio taiką Trakijos rytinę dalį su Kırk Kilise (dabar Kırklareli) ir Edirne gavo Turkija; Bulgarijai atiteko vakarinė dalis su Dedeağaçu (dabar Aleksandrupolis) ir Porto Lago (dabar Lakki). Po I pasaulinio karo 1920 dalį Vakarų Trakiją iš Bulgarijos perėmė Graikija. Pagal Sevres’o taiką Turkija turėjo perleisti Graikijai Rytų Trakiją su Edirne (išskyrus sąsiaurių zoną). Pagal 1923 Lozanos taiką Rytų Trakija (iki Maricos upės) grąžinta Turkijai, Vakarų Trakija liko Graikijai, Šiaurės Trakija – Bulgarijai.
Rytų Trakija; Vakarų Trakija; Šiaurės Trakija