Trãkų apskritiẽs gètai, 1941 veikusios laikinos žydų izoliavimo vietos (vadinamos getais).
Trakų getas
Prieš II pasaulinį karą Trakuose gyveno apie 500 žydų. 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui ir Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, 07 25 Trakų apskrities viršininko (pavaldaus Vilniaus apygardos vokiečių komisarui H. Wulffui) nurodymu, visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos (Judenratai) ir įkurti getai. 08 05 Trakų žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Šimonas Kucas, pavaduotojas Ovsiejus Bavarskis, sekretorius Šimonas Cvi, nariai Chaimas Bavarskis, Boruchas Bunivavičius, Izakas Nochimas Galperinas, Gedeonas Klauzneris, Edmundas Levinskis, Cemachas Milikovskis, Leiba Percovičius, Chavonas Šneideris ir Abromas Šubas). Nuo rugpjūčio vidurio pradėta rūpintis geto steigimu Trakuose; vieta buvo pasirinkta Bernardinų ežero pakrantėje su 4 dviaukščiais vasarnamiais. Čia rugsėjo pradžioje buvo įkalinti ne tik Trakų, bet ir Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario žydai. Juos suimant ir konvojuojant dalyvavo vietiniai policininkai. Į Trakus buvo atvarytos ir 22 Žydkaimio žydų šeimos (85 asmenys), prieš tai kurį laiką laikytos kaimo sinagogoje. Įkalinimo vietą Trakuose saugojo Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkai.
1941 09 30 Trakų geto žydai (vyrai, moterys, vaikai ir seneliai) vietinių policininkų, t. p. Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkų bei vietinių aktyvistų (baltaraiščių) buvo nuvaryti į Varnikų mišką ir nužudyti. Žudynėse dalyvavo Ypatingasis būrys, vokiečių puskarininkis ir žudynių vietą saugojantys vietiniai policininkai su baltaraiščiais. Pagal Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raportą 09 30 Varnikų miške sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Aukštadvario, Trakų, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio.
Aukų daiktai po žudynių buvo suvežti į Trakų sinagogą (už visą žydų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą buvo atsakingas miestelio burmistras). 1941 11 08 Trakų apskrities viršininkas išleido nurodymus dėl žydų likvidacijos vietų tvarkymo apskrityje (1942 05 07 Trakų apskrities policijos vadas apskrities viršininką informavo apie visas žydų likvidacijos vietas ir jų sutvarkymą).
Aukštadvario getas
1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 06 24 Aukštadvarį užėmė Vokietijos kariuomenė. 07 25 Trakų apskrities viršininko įsakymu, visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos ir įkurti getai, 08 01 šios apskrities viršininkas davė žydus diskriminuojančius nurodymus Trakų miesto burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams. Trakų apskrities karo komendanto įsakymu, apskrities žydams buvo nustatytos dvigubai mažesnės savaitinės maisto normos, konfiskuoti radijo aparatai, įsigaliojo apribojimai palikti gyvenamąją vietą ir kita. Iki suėmimo Aukštadvario žydai turėjo nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes (Dovydo žvaigždė), vėliau – geltonus kvadratus su raide J.
Vykdydama Trakų apskrities viršininko įsakymą, 1941 08 Aukštadvario žydų bendruomenė išsirinko 11 narių tarybą (valdytojas Abelis Abramavičius, pavaduotojas Jokūbas Šapiršleinas, nariai Jokūbas Blecheris, Efroimas Farberis, Dovidas Goldšmitas, Rachelė Kaplanienė, Izraelis Karabelnikas, Icikas Majeravičius, Ošeris Mileris, Leizeris Patašnikas ir Berelis Pitumas). Aukštadvario žydai iki 09 21 gyveno savo namuose, nors planuota juos perkelti į Užupio kaimą (4 km nuo miestelio) arba sutelkti vienoje vietoje (09 01 Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisarą, pavaldų vokiečių generaliniam komisarui, informavo, kad tam nėra tinkamų patalpų).
Anot istoriko A. Bubnio, Aukštadvario žydų suėmimai, įsakius Trakų apskrities viršininkui Petrui Mačinskui, prasidėjo 1941 09 21; vietiniams policininkams buvo nurodyta sulaikyti ir miestelio pradinės mokyklos pastate įkalinti visus Aukštadvario žydus. Policininkams padėjo vietiniai aktyvistai. 1941 09 23 Aukštadvario valsčiaus policijos nuovados viršininkas raportavo Trakų apskrities viršininkui, kad Aukštadvario miestelyje ir valsčiuje gyveno 220 žydų, 09 22 į Trakus pristatyta 190 žydų, o kitą dieną sulaikyti ir nuvežti į Trakus dar 9 žydai.
Pagal Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raportą 1941 09 30 Varnikų miške sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Aukštadvario, Trakų, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio. Yra žinoma, kad keletas žydų buvo nužudyti netoli Aukštadvario žydų kapinių. Pagal 1949 06 23 Aukštadvario valsčiaus vykdomojo komiteto pažymą, nacių Vokietijos okupacijos metais Aukštadvaryje suimti ir nužudyti 296 žydai.
Onuškio getas
Prieš II pasaulinį karą Onuškio miestelyje gyveno apie 300 žydų. 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, į miestelį jau kitą dieną įsiveržė Vokietijos kariuomenė. Onuškio valsčiaus reikalams tvarkyti buvo įkurta vokiečių komendantūra, kuriai vadovavo majoras V. Fingeris. Pirmosiomis karo savaitėmis miestelio žydus persekiojo vietiniai aktyvistai. Buvo suimti ir vokiečių komendantūros rūsyje įkalinti žydų prekybininkai Josifas Baranovas ir Smuila Moricas (tai sužinojęs Onuškio parapijos klebonas N. Švogžlys‑Milžinas įtikino V. Fingerį juos paleisti).
1941 07 25 Trakų apskrities viršininko nurodymu, visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos ir įkurti getai. 08 05 Onuškio žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Izraelis Lipšicas, pavaduotojas Mendelis Malcmanas, nariai Chaimas Abramavičius, Josifas Baranovas, Chaima Burlandas, Rubinas Daugaskas, Irša Dvorcanas, Iciza Fleišeris, Šliomas Gauza, Moricas Šnejeris, Irša Talenta ir Joselis Volkoviskis). Rugpjūčio pabaigoje visi Onuškio žydai suvaryti į sinagogą. Sinagogoje jie laikyti 4 dienas.
1941 09 pradžioje vietinė sargyba įkalintus žydus iš Onuškio sinagogos išvarė į Trakus. Žydų įkalinimo vietą Trakuose saugojo ir Onuškio policininkai; vienas jų – Petras Žilionis, kunigo N. Švogžlio‑Milžino ir Onuškio teisėjo Jonuškos įkalbėtas, iš įkalinimo vietos Bernardinų ežero pakrantėje esančiuose vasarnamiuose, naktį slapta išleido Onuškio žydų gydytoją Motelį Kovarskį. Visi kiti Trakuose įkalinti Onuškio, Trakų, Aukštadvario, Rūdiškių, Lentvario ir Žydkaimio žydai, remiantis Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raportu, 1941 09 30 sušaudyti Varnikų miške (iš viso 1446 žmonės: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai).
Semeliškių getas
1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, Semeliškėse gyveno 261 žydas; Vokietijos kariuomenė miestelį užėmė iki birželio pabaigos. Pirmosiomis karo dienomis vietinių aktyvistų būrys pradėjo išpuolius prieš Semeliškių žydus: veržėsi į jų namus, atiminėjo turtą, tyčiojosi ir smurtavo. Vasarą į Semeliškes atsikėlė mažiausiai 54 žydai pabėgėliai iš Baranovičių (Baltarusija). Trakų apskrities viršininko nurodymu 07 28 žydai išsirinko Žydų tarybą; ją sudarė valdytojas Šaja Šeškinas, jo pavaduotojas Jokūbas Berezauskas ir 10 narių (Gerša Alpertas, Šimelis Dovydavičius, Rakmilius Gegužinskas, Kackelis Goldovtas, Icikas Haganas, Abraomas Hinsbergas, Nehemija Kaplanskis, Joselis Lancmanas, Kastrielius Patašnykas, Motelis Vainšteinas).
1941 09 pradžioje Semeliškių, Trakų, Vievio ir Žaslių policininkai suvarė visus miestelio žydus su Vievio ir likusiais gyvais Žaslių žydais į kelias laikinojo izoliavimo vietas (getus): šalia bažnyčios buvusį pastatą (per 1940–41 SSRS okupaciją paverstą klubu), sinagogą ir žydų mokyklą. Semeliškių žydai buvo įkalinti klube; pirmosios čia pateko Robinovičiaus, Šinkelio, Jankelio, Goldo, Beraleibos, Dovidovičiaus, Lancmano, Altaro šeimos, suimtos miestelio policijos viršininko A. Adukonio iniciatyva. Įkalintus žydus saugojo Semeliškių, Trakų, Vievio, Žaslių, nuo 1941 09 antros pusės – Žiežmarių policininkai. Kiekvieną dieną vietinė sargyba stipresnius vyrus varydavo dirbti priverstinių darbų. Getai veikė iki spalio pradžios – iki masinių žydų žudynių.
Remiantis Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio 1941 12 01 ataskaita, 1941 10 06 Dargonių miško pakraštyje (apie 1,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių) vokiečių saugumo policija, SD Ypatingasis būrys ir vietiniai bei Trakų apskrities policininkai sušaudė 962 Semeliškių, t. p. Vievio ir keletą pasislėpusių Žaslių žydų (213 vyrų, 359 moteris ir 390 vaikų). Pirmiausia buvo nužudyti tie, kurie galėjo pasipriešinti ar pabėgti, po jų – kiti; į žudynių vietą žydus kolonomis varė Semeliškių policininkai.
Vievio getas
Prieš II pasaulinį karą Vievyje gyveno 360 žydų. 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 06 23–28 Vievyje ir jo apylinkėse vietiniai aktyvistai rengė išpuolius prieš besitraukiančią SSRS kariuomenę, komunistus ir žydus. Vokietijos kariuomenei užėmus miestelį, buvo atkurta vietinė administracija, vietiniai aktyvistai tapo nacių pagalbininkais, plėšė Vievio žydų namus, atiminėjo turtą ir kita.
1941 07 25 Trakų apskrities viršininko nurodymu, visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos ir įkurti getai. Rugpjūtį Vievio žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Gensas Bareikas, pavaduotojas Mejeris Kurganas, nariai Chona Chazanavičius, Joselis Davidavičius, Normanas Glazmanas, Vulfas Godrovas, Mejeris Korėnas ir Kastrielis Šapiras). Netrukus Vievyje buvo įkurta laikina žydų izoliavimo vieta (getas). Kelios brigados, vietinės sargybos lydimos, iš ten eidavo dirbti įvairių priverstinių darbų, dažniausiai tiesti kelio Vilnius–Kaunas.
1941 09 22 visi Vievio žydai buvo suimti ir suvaryti į miestelio turgaus aikštę; Vievio policijos viršininkas žydams įsakė visus auksinius daiktus neštis rankose, kad būtų galima juos atimti. Suėmimuose dalyvavo vokiečiai, vietiniai policininkai ir SD Ypatingasis būrys su miestelio aktyvistais. Po to žydai, saugomi vietinės policijos ir aktyvistų, buvo perkelti į Semeliškes.
1941 10 06 miško pakraštyje (1,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių) su Semeliškių žydais buvo nužudyti beveik visi Vievio žydai. Netrukus į netoliese įkurtą priverstinio darbo stovyklą pradėti vežti žydai iš aplinkinių miestų ir miestelių.
Žaslių getas
1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, į Žaslius Vokietijos kariuomenė įsiveržė 06 27. Pirmosiomis karo savaitėmis miestelio aktyvistai ėmė persekioti žydus, prieš juos smurtavo, įsiveržę į jų namus reikalavo turto. Liepą pasirodė ir pirmieji nacių okupacinės valdžios nurodymai Žaslių žydams: dėl maisto normos nustatymo, ryšio priemonių konfiskavimo, judėjimo laisvės apribojimo ir kiti. Iš Žaslių valsčiaus viršaičio buvo pareikalauta sudaryti ir pristatyti Trakų apskrities viršininkui per 1940–41 SSRS okupaciją valsčiaus teritorijoje dirbusių žydų sąrašus. 07 25 Trakų apskrities viršininko nurodymu Žaslių žydų bendruomenei buvo pavesta įsteigti Žydų tarybą, ją sudarė 12 asmenų: valdytojas Jokūbas Medzianskis, jo pavaduotojas Motelis Šmitas ir 10 narių (Juodide Arane, Abraomas Chenochas, Zelmamas Epšteinas, Jokūbas Kacas, Lipmanas Kacas, Mauša Levinas, Saliamonas Monusevičius, Hiršas Šapira, Šmerelis Veicšteinas ir Vykderis Vigderhauzas).
1941 08 04 Trakų apskrities viršininko nurodymu Žaslių žydams buvo uždrausta kraustytis iš savo gyvenamosios vietos, o miestelio valsčiaus viršaičiui buvo pavesta suplanuoti jų perkėlimą į atskirą vietą. 08 17 suėmus ir į Kaišiadorių getą išvarius 348 Žaslių žydus (263 vyrus ir 85 moteris), miestelyje, viename iš namų (šalia turgaus aikštės), buvo įsteigta laikina žydų izoliavimo vieta (getas). Į jį pateko likusios moterys su vaikais ir keli seneliai; getą saugojo vietinė sargyba. Moteris, paauglius ir senelius sargyba kasdien varydavo į darbus, dažniausiai – ravėti akmenimis grįstą Žaslių miestelio aikštę. Miestelio moterys bandė įkalintoms žydėms ir jų vaikams perduoti maisto, tačiau sargybinių buvo griežtai įspėjamos, kad už tai gali būti pačios uždarytos į getą.
1941 08 29 visi įkalintieji Žaslių žydai (Kaišiadorių ir Žaslių getuose) buvo išvaryti į Strošiūnų mišką, netoli dabartinio Vilniaus–Kauno greitkelio, ir sušaudyti (iš viso 784 žmonės). Žudynėse dalyvavo SS oberšturmfiurerio (vyresniojo leitenanto) Joachimo Hamanno vadovaujama specialiai žydų žudynėms suburta mobili komanda (Rollkommando Hamann), vietinė policija ir baltaraiščių būrio nariai. 1941 08 31 Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisarui pranešė, kad Žasliuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens.
Žiežmarių getas
SSRS–Vokietijos karo pradžioje Žiežmarių miestelis (iki II pasaulinio karo jame ir apylinkėse gyveno apie 1000 žydų) 1941 06 27 buvo užimtas Vokietijos kariuomenės. Vadovaujant Žiežmarių policijos viršininkui Teofiliui Kelbauskui, organizuoti 2 dideli žydų suėmimai, kuriuose dalyvavo apie 30 vietinių policininkų. 1941 08 05 žydams (dar gyvenantiems savo namuose) buvo liepta išsirinkti Žydų tarybą; ją sudarė valdytojas Benjaminas Benesevičius, jo pavaduotojas Dovidas Stražas ir 5 nariai (Mauša I. Fortmanas, Orelis Ilijonskis, Elijas Rozenbergas, Jankelis Šatas ir Lazaris Vulfavičius). Kaip ir visoje nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, Žiežmarių žydams buvo daug apribojimų: apsipirkti parduotuvėse jie galėjo tik tam tikromis valandomis, privalėjo nešioti drabužių skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, negalėjo palikti gyvenamos vietos ir kita.
1941 08 pradžioje dalis Žiežmarių žydų vyrų buvo nuvaryti į Pravieniškes (priverstinai dirbo durpyne). 08 16 Žiežmarių policininkai, vadovaudamiesi slaptu Lietuvos policijos štabo Kaune aplinkraščiu (pasirašytu Lietuvos policijos departamento viršininko Vytauto Reivyčio, kuris perdavė SS karininko J. Hamanno įsakymą), suėmė 282 miestelio žydus (193 vyrus ir paauglius nuo 14 m. ir 89 moteris) neva už tai, kad per 1940–41 SSRS okupaciją pasižymėjo bolševikine veikla arba ir dabar pasižymi tokia pat veikla ar įžūlumu. Suimtieji kitą dieną buvo nuvaryti į Kaišiadoris. Po šių įvykių Žiežmariuose liko tik žydų moterys, vaikai ir seneliai, kuriuos vietiniai policininkai uždarė į miestelio sinagogą (laikinąją izoliavimo vietą – getą); joje buvo antisanitarinės sąlygos.
1941 08 29 įkalintos moterys, vaikai ir seneliai (iš viso 784 žm.) buvo nuvaryti į Strošiūnų mišką (netoli dabartinio Vilniaus–Kauno greitkelio), kur vietiniai gyventojai jau buvo iškasę duobes, ir sušaudyti. Žudynėse dalyvavo SS vyresniojo leitenanto J. Hamanno vadovaujama mobili komanda, vietiniai policininkai ir aktyvistai. 1941 08 31 Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisarui pranešė, kad Žiežmariuose žydų nebeliko.
Semeliškių klubo pastatas, kuriame 1941 09 pradžioje buvo įkalinti miestelio žydai (2002; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
buvusi Vievio turgaus aikštė, į kurią 1941 09 22 buvo suvaryti visi miestelio žydai (N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
namas, kuriame 1941 08 kalintos žydų moterys, vaikai ir seneliai (Žasliai, 2001; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
Žaslių ir Žiežmarių žydų masinių žudynių vieta Strošiūnų miške (Skausmo knyga = The Book of Sorrow, Vilnius, 1997)
Trakų getas; Aukštadvario getas; Onuškio getas; Semeliškių getas; Vievio getas; Žaslių getas; Žiežmarių getas
L: N. Latvytė‑Gustaitienė Holokaustas Trakų apskrityje Vilnius 2002; Ch. Dieckmann, S. Sužiedėlis Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės Lietuvoje 1941 m. vasarą ir rudenį = The Persecution and Mass Murder of the Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941 Vilnius 2006; Jehadut Lita t. 4 Tel Aviv 1984; D. Levin Pinkas Hakehilot Jerusalem 1996.
3190