Trãkų apskritiẽs gètai, 1941 Trakų apskrityje veikusios laikinos žydų izoliavimo vietos (getas). 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui ir Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą 07 25 Trakų apskrities viršininko (pavaldaus Vilniaus apygardos vokiečių komisarui H. Wulffui) nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos Žydų tarybos (Judenratai) ir įkurti getai. Trakų apskrities karo komendanto įsakymu apskrities žydams buvo nustatytos dvigubai mažesnės savaitinės maisto normos, konfiskuoti radijo aparatai, įsigaliojo apribojimai palikti gyvenamąją vietą ir kita.
Trakų getas
Prieš II pasaulinį karą Trakuose gyveno apie 500 žydų. 1941 08 05 Trakų žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Šimonas Kucas, pavaduotojas Ovsiejus Bavarskis ir kiti). Nuo rugpjūčio vidurio pradėta rūpintis geto steigimu Trakuose, vieta jam buvo parinkta Bernardinų ežero pakrantėje su 4 dviaukščiais vasarnamiais. Čia rugsėjo pradžioje buvo įkalinti ne tik Trakų, bet ir Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario žydai. Juos suimant ir konvojuojant dalyvavo vietiniai policininkai. Į Trakus buvo atvarytos ir 22 Žydkaimio žydų šeimos (85 asmenys), prieš tai kurį laiką laikytos kaimo sinagogoje. Įkalinimo vietą Trakuose saugojo Trakų, Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkai.
1941 09 30 visi Trakų geto žydai vietinių policininkų, t. p. Aukštadvario, Onuškio ir Lentvario policininkų bei vietinių aktyvistų (baltaraiščių) buvo nuvaryti į Varnikų mišką ir nužudyti. Žudynėse dalyvavo Ypatingasis būrys, vokiečių puskarininkis ir žudynių vietą saugojantys vietiniai policininkai su baltaraiščiais. Pagal Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raportą, 09 30 Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Aukštadvario, Trakų, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio ir Žydkaimio.
Aukų daiktai po žudynių buvo suvežti į Trakų sinagogą (už visą žydų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą buvo atsakingas miestelio burmistras). 1941 11 08 Trakų apskrities viršininkas išleido nurodymą dėl žydų likvidacijos vietų tvarkymo; 1942 05 07 Trakų apskrities policijos vadas apskrities viršininką informavo apie jų sutvarkymą.
Aukštadvario getas
1941 06 24 Aukštadvarį užėmė Vokietijos kariuomenė. Vykdydama Trakų apskrities viršininko įsakymą 1941 08 Aukštadvario žydų bendruomenė išsirinko 11 narių tarybą (valdytojas Abelis Abramavičius, pavaduotojas Jokūbas Šapiršleinas ir kiti). Aukštadvario žydai iki 09 21 gyveno savo namuose, nors planuota juos perkelti į Užupio kaimą (4 km nuo miestelio) arba sutelkti vienoje vietoje (09 01 Trakų apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisarą, pavaldų vokiečių generaliniam komisarui, informavo, kad tam nėra tinkamų patalpų).
Aukštadvario žydų suėmimai, įsakius Trakų apskrities viršininkui Petrui Mačinskui, prasidėjo 1941 09 21; vietiniams policininkams buvo nurodyta sulaikyti ir miestelio pradinės mokyklos pastate įkalinti visus Aukštadvario žydus. Policininkams padėjo vietiniai aktyvistai. 09 22 į Trakus pristatyta 190 žydų, kitą dieną sulaikyti ir į Trakus nuvežti dar 9. Aukštadvario valsčiaus policijos nuovados viršininkas 1941 09 23 raportavo Trakų apskrities viršininkui, kad Aukštadvario miestelyje ir valsčiuje gyvena 220 žydų. Pagal 1949 06 23 Aukštadvario valsčiaus vykdomojo komiteto pažymą, nacių Vokietijos okupacijos metais Aukštadvaryje buvo suimti ir nužudyti iš viso 296 žydai.
Onuškio getas
Prieš II pasaulinį karą Onuškio miestelyje gyveno apie 300 žydų. 1941 06 23 į miestelį įsiveržė Vokietijos kariuomenė. Onuškio valsčiaus reikalams tvarkyti buvo įkurta vokiečių komendantūra, kuriai vadovavo majoras V. Fingeris. Pirmosiomis karo savaitėmis buvo suimti ir vokiečių komendantūros rūsyje įkalinti žydų prekybininkai Josifas Baranovas ir Smuila Moricas (tai sužinojęs Onuškio parapijos klebonas N. Švogžlys‑Milžinas įtikino V. Fingerį juos paleisti).
08 05 Onuškio žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Izraelis Lipšicas, pavaduotojas Mendelis Malcmanas ir kiti). Rugpjūčio pabaigoje visi Onuškio žydai suvaryti į sinagogą, čia jie laikyti 4 dienas.
1941 09 pradžioje įkalinti žydai iš sinagogos buvo išvaryti į Trakus. Žydų įkalinimo vietą Trakuose saugojo ir Onuškio policininkai; vienas jų – Petras Žilionis, kunigo N. Švogžlio‑Milžino ir Onuškio teisėjo Jonuškos įkalbėtas, iš įkalinimo vietos Bernardinų ežero pakrantėje naktį slapta išleido Onuškio žydų gydytoją Motelį Kovarskį. Visi kiti Trakuose įkalinti Onuškio žydai 1941 09 30 buvo sušaudyti Varnikų miške.
Semeliškių getas
Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui Semeliškėse gyveno 261 žydas. Vokietijos kariuomenė miestelį užėmė iki birželio pabaigos. Pirmosiomis karo dienomis vietinių aktyvistų būrys pradėjo išpuolius prieš Semeliškių žydus: veržėsi į jų namus, atiminėjo turtą, tyčiojosi ir smurtavo. Vasarą į Semeliškes atsikėlė mažiausiai 54 žydai pabėgėliai iš Baranovičių (Baltarusija). Trakų apskrities viršininko nurodymu 07 28 žydai išsirinko Žydų tarybą; ją sudarė valdytojas Šaja Šeškinas, jo pavaduotojas Jokūbas Berezauskas ir 10 narių.
1941 09 pradžioje visi miestelio žydai buvo suvaryti į šalia bažnyčios buvusį pastatą, per 1940–41 SSRS okupaciją paverstą klubu. Pirmosios čia pateko žydų šeimos, suimtos miestelio policijos viršininko A. Adukonio iniciatyva. Įkalintus žydus saugojo Semeliškių, Trakų, Vievio, Žaslių, nuo 1941 09 antros pusės – Žiežmarių policininkai. Kiekvieną dieną vietinė sargyba stipresnius vyrus varydavo dirbti priverstinių darbų. Getai veikė iki spalio pradžios – iki masinių žydų žudynių.
Remiantis Lietuvos generalinės srities saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio 1941 12 01 ataskaita, 1941 10 06 Dargonių miško pakraštyje (apie 1,5 km į šiaurės rytus nuo Semeliškių) vokiečių saugumo policija, SD Ypatingasis būrys ir vietiniai bei Trakų apskrities policininkai sušaudė 962 Semeliškių, t. p. Vievio ir keletą pasislėpusių Žaslių žydų (213 vyrų, 359 moteris ir 390 vaikų). Į žudynių vietą žydus kolonomis varė Semeliškių policininkai.
Vievio getas
Prieš II pasaulinį karą Vievyje gyveno 360 žydų. 1941 rugpjūtį Vievio žydų bendruomenė išsirinko 12 narių tarybą (valdytojas Gensas Bareikas, pavaduotojas Mejeris Kurganas ir kiti). Netrukus Vievyje buvo įkurta laikina žydų izoliavimo vieta (getas). Kelios brigados, vietinės sargybos lydimos, iš ten eidavo dirbti įvairių priverstinių darbų, dažniausiai tiesti kelio Vilnius–Kaunas.
1941 09 22 visi Vievio žydai buvo suimti ir suvaryti į miestelio turgaus aikštę; Vievio policijos viršininkas jiems įsakė visus auksinius daiktus neštis rankose, kad būtų galima juos atimti. Suėmimuose dalyvavo vokiečiai, vietiniai policininkai ir SD Ypatingasis būrys su miestelio aktyvistais. Po to žydai, saugomi vietinės policijos ir aktyvistų, buvo perkelti į Semeliškes.
1941 10 06 Dargonių miško pakraštyje kartu su Semeliškių žydais buvo nužudyti beveik visi Vievio žydai. Netrukus į netoliese įkurtą priverstinio darbo stovyklą pradėti vežti žydai iš aplinkinių miestų ir miestelių.
Žaslių getas
Į Žaslius Vokietijos kariuomenė įsiveržė 06 27. Pirmosiomis karo savaitėmis miestelio aktyvistai ėmė persekioti žydus, prieš juos smurtavo, įsiveržę į jų namus reikalavo turto. Liepą pasirodė ir pirmieji nacių okupacinės valdžios nurodymai Žaslių žydams: dėl maisto normos nustatymo, ryšio priemonių konfiskavimo, judėjimo laisvės apribojimo ir kiti. Iš Žaslių valsčiaus viršaičio buvo pareikalauta sudaryti ir pristatyti Trakų apskrities viršininkui per 1940–41 SSRS okupaciją valsčiaus teritorijoje dirbusių žydų sąrašus. Trakų apskrities viršininko nurodymu įsteigtą Žydų tarybą sudarė 12 asmenų: valdytojas Jokūbas Medzianskis, jo pavaduotojas Motelis Šmitas ir 10 narių.
1941 08 04 Žaslių žydams buvo uždrausta kraustytis iš savo gyvenamosios vietos, o miestelio valsčiaus viršaičiui buvo pavesta suplanuoti jų perkėlimą į atskirą vietą. 08 17 suėmus ir į Kaišiadorių getą išvarius 348 Žaslių žydus (263 vyrus ir 85 moteris) viename iš miestelio namų (šalia turgaus aikštės) buvo įsteigta laikina žydų izoliavimo vieta (getas). Į jį pateko likusios moterys su vaikais ir keli seneliai; getą saugojo vietinė sargyba. Moteris, paauglius ir senelius sargyba kasdien varydavo į darbus, dažniausiai – ravėti akmenimis grįstą Žaslių miestelio aikštę. Miestelio moterys bandė įkalintoms žydėms ir jų vaikams perduoti maisto, tačiau sargybinių buvo griežtai įspėjamos, kad už tai gali būti pačios uždarytos į getą.
1941 08 29 visi Kaišiadorių ir Žaslių getuose įkalinti Žaslių žydai buvo išvaryti į Strošiūnų mišką netoli dabartinio Vilniaus–Kauno greitkelio ir sušaudyti (iš viso 784 žmonės). Žudynėse dalyvavo SS oberšturmfiurerio (vyresniojo leitenanto) Joachimo Hamanno vadovaujama specialiai žydų žudynėms suburta mobili komanda (Rollkommando Hamann), vietinė policija ir baltaraiščių būrio nariai.
Žiežmarių getas
Žiežmarių miestelyje ir jo apylinkėse iki II pasaulinio karo gyveno apie 1000 žydų. 1941 06 27 miestelis buvo užimtas Vokietijos kariuomenės. Vadovaujant Žiežmarių policijos viršininkui Teofiliui Kelbauskui organizuoti 2 dideli žydų suėmimai, kuriuose dalyvavo apie 30 vietinių policininkų. 1941 08 05 žydams (dar gyvenantiems savo namuose) buvo liepta išsirinkti Žydų tarybą; ją sudarė valdytojas Benjaminas Benesevičius, jo pavaduotojas Dovidas Stražas ir 5 nariai. Kaip ir visoje nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, Žiežmarių žydams buvo daug apribojimų: apsipirkti parduotuvėse jie galėjo tik tam tikromis valandomis, privalėjo nešioti drabužių skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, negalėjo palikti gyvenamos vietos ir kita.
1941 08 pradžioje dalis Žiežmarių žydų vyrų buvo nuvaryti į Pravieniškes (priverstinai dirbo durpyne). 08 16 Žiežmarių policininkai, vadovaudamiesi slaptu Lietuvos policijos štabo Kaune aplinkraščiu (pasirašytu Lietuvos policijos departamento viršininko Vytauto Reivyčio), suėmė 282 miestelio žydus (193 vyrus ir paauglius nuo 14 m. bei 89 moteris) neva už tai, kad per 1940–41 SSRS okupaciją pasižymėjo bolševikine veikla. Suimtieji kitą dieną buvo nuvaryti į Kaišiadoris. Po šių įvykių Žiežmariuose liko tik žydų moterys, vaikai ir seneliai, kuriuos vietiniai policininkai uždarė į miestelio sinagogą (laikinąją izoliavimo vietą – getą).
1941 08 29 įkalintos moterys, vaikai ir seneliai buvo nuvaryti į Strošiūnų mišką (netoli dabartinio Vilniaus–Kauno greitkelio), kur vietiniai gyventojai jau buvo iškasę duobes, ir sušaudyti.
Semeliškių klubo pastatas, kuriame 1941 09 pradžioje buvo įkalinti miestelio žydai (2002; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
buvusi Vievio turgaus aikštė, į kurią 1941 09 22 buvo suvaryti visi miestelio žydai (N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
namas, kuriame 1941 08 kalintos žydų moterys, vaikai ir seneliai (Žasliai, 2001; N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
Žaslių ir Žiežmarių žydų masinių žudynių vieta Strošiūnų miške (Skausmo knyga = The Book of Sorrow, Vilnius, 1997)
Trakų getas; Aukštadvario getas; Onuškio getas; Semeliškių getas; Vievio getas; Žaslių getas; Žiežmarių getas
L: N. Latvytė‑Gustaitienė Holokaustas Trakų apskrityje Vilnius 2002; Ch. Dieckmann, S. Sužiedėlis Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės Lietuvoje 1941 m. vasarą ir rudenį = The Persecution and Mass Murder of the Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941 Vilnius 2006; Jehadut Lita t. 4 Tel Aviv 1984; D. Levin Pinkas Hakehilot Jerusalem 1996.
3190