Trãkų apskritiẽs privečiamojo dárbo stovỹklos, nacių priverčiamojo darbo stovyklos, veikusios 1942–44.
Kiemelių (Kaišiadorių) priverčiamojo darbo stovykla
1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui ir Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą, 1941 vasarą Kiemelių kaimo (Kaišiadorių vlsč.) šiaurinėje dalyje (apie 2 km į pietryčius nuo Kaišiadorių) buvo įkurta laikina žydų izoliavimo vieta, vietos gyventojų vadinta getu; į ją perkelta dalis Kaišiadorių žydų. 1941 visi žydai buvo įkalinti jų pačių pastatytame barake; teritorija aptverta spygliuota viela ir saugoma sargybos.
Vyrai ir moterys kasdien vietinių policininkų buvo varomi kasti durpių į šalia esantį durpyną ir dirbti su geležinkeliu susijusių darbų. Laikino žydų izoliavimo vietos pobūdis buvo darbinis, todėl čia daugiausia kalinti jauni ir pajėgūs dirbti vyrai, vaikų ir senelių buvo nedaug. Vietiniai gyventojai liudija, kad 1942 vaikai buvo kalinami bunkeryje šalia Kaišiadorių geležinkelio stoties, jį saugojo Vokietijos kariuomenei pasidavusios A. Vlasovo vadovaujamos armijos kareiviai ukrainiečiai.
Po 1942 05 16 Vilniaus apygardos komisaro H. Wulffo duotų nurodymų žydų getams ir darbo stovykloms ir po jo 07 21 potvarkio dėl elgesio su žydais, Kiemelių laikino žydų izoliavimo vieta pradėta vadinti priverčiamojo darbo stovykla (viršininkas vokiečių karininkas Scharke, vėliau – seržantas Pankuchas). Ji priklausė Vokietijos karo pramonės daliai, susijusiai su durpių perdirbimu. Čia buvo pradėti vežti žydai iš kitų Lietuvos getų, jie pradėjo dirbti ir miško kirtimo darbus. Daugėjant žydų kalinių iškilo būsto problema: senajame barake tilpo iki 500 žmonių, todėl šalia vieškelio, Kaišiadorių kapinių link, buvo pastatyti dar 2 barakai. Įkalinimo sąlygos, kaip ir kitose Trakų apskrities priverčiamojo darbo stovyklose, buvo sunkios, ypač žiemą, nes barakuose būdavo šalta. Sunkus darbas ir badas vertė kalinius bėgti iš stovyklos, tačiau dažniausiai šie bandymai buvo nesėkmingi.
Vietiniams buvo draudžiama patekti į stovyklą, tačiau susitarę su sargyba Kiemelių ir aplinkinių kaimų gyventojai čia lankydavosi: keisdavo maistą į auksą ar kitus brangius daiktus.
1943 05 28 Kauno vokiečių darbo tarnybos viršininkas, pažymėdamas, kad, trūkstant lietuvių darbo jėgos ir nuolat didėjant karinės produkcijos poreikiui dar reikšmingesnis tampa žydų priverčiamasis darbas, įsakė Kauno miesto komisarui H. Crameriui prie šiuo metu jau naudojamos žydų darbo jėgos priskirti durpėms kasti kariuomenės aprūpinimo valdybai Kaišiadoryse [...] 80 žydų ir 10 žydžių. Minėtas reikalingas darbininkų skaičius buvo atrinktas iš 1943 06 06 į Kauno getą iš Žiežmarių priverčiamojo darbo stovyklos perkeltų žydų.
Pagal Kauno geto Žydų tarybos sekretoriaus Avrahamo Tory atsiminimus, Kiemelių stovykloje pasitaikydavo incidentų, pvz., 1943 08 pradžioje kažkam nužudžius stovyklos viršininką Pankuchą, durpių specialistą iš Olandijos ir 5 ukrainiečius, buvo apkaltinti žydai ir 350 stovyklos darbininkų išvežti priverstiniams darbams.
1943 Kaišiadoryse buvo užregistruoti 4019 katalikų ir 310 kitokių. Kitokie greičiausiai reiškė žydus, priverstinai dirbančius Kiemeliuose, nes tuo metu Kaišiadoryse ir apylinkėse žydų po 1941 08 26 jų žudynių Strošiūnų miške nebebuvo.
Kiemelių priverčiamojo darbo stovykla veikė iki 1944. Vokietijai pralaimint II pasaulinį karą visi stovyklos kaliniai traukiniu buvo išvežti į Panerius bei į Kauno IX fortą ir nužudyti (Aukštųjų Panerių žudynių vieta ir kapai, Devintasis fortas).
Mijaugonių priverčiamojo darbo stovykla
Mijaugonių priverčiamojo darbo stovykla buvo Vievio priverčiamojo darbo stovyklos dalis, įkurta 26 km į šiaurės rytus nuo Trakų ir 13 km nuo Vievio buvusiame Mijaugonių dvare. Priklausė Vokietijos civilinės ir karo inžinerijos organizacijos Todt (Organisation Todt, OT; veikė 1933–45) Kauno skyriui, kuriam vadovavo Kretschmeris. Šiam skyriui pavaldi buvo ir Žiežmarių priverčiamojo darbo stovykla, todėl abiejų stovyklų personalas palaikė glaudžius ryšius ir talkindavo vieni kitiems atrenkant tinkamus darbui žydus.
Mijaugonių darbo stovykloje buvo 2 barakai – SSRS kariuomenės karo belaisviams ir žydams. Stovykloje buvo griežtas režimas, įkalinimo ir darbo sąlygos – sunkios. Pasak liudininkų, čia priverstinai dirbo žydai iš Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietės, kitų Trakų apskrities kaimų ir miestelių, net iš tolimesnių vietovių. Stovykloje nuolat buvo komendantas ir lietuvių sargyba.
Žydai kasdien buvo varomi tiesti kelio Vilnius–Kaunas, dirbti miško darbus. Pritrūkus darbo jėgos, Mijaugonių darbo stovyklos kaliniai būdavo perkeliami dirbti į Žiežmarių priverčiamojo darbo stovyklą. Yra žinoma, kad 1942 Vievio ir Mijaugonių priverčiamojo darbo stovyklų viršininkas SS karininkas (vyriausiasis hauptgrupfiureris) Dellingas su savo pavaduotoju Juozu Dzena ir 31 žydų kaliniu iš Mijaugonių vyko į Žiežmarių stovyklą atlikti krovimo darbų.
Nors padėtis Mijaugonių priverčiamojo darbo stovykloje buvo panaši kaip Vievio ir Žiežmarių stovyklose, tačiau incidentų su vietine sargyba ar smurto prieš darbininkus atvejų čia buvo daugiau, o kalinių atrankos priverstiniam darbui – gausesnės, nors ir retesnės. 1942 vasarą Mijaugonių darbo stovykloje sušaudyta keletas žydų, rudenį nužudyti dar 2 juos apkaltinus rengiant konvojaus užpuolimą; įtarta, kad šios stovyklos kaliniai ruošiasi bėgti pas sovietinius partizanus į miškus, nes pas kelis žydus rasti pistoletai.
1943 12 Mijaugonių priverčiamojo darbo stovykla buvo perkelta į Joniškį, tačiau apie 300 žydų palikti, jie turėjo ruošti žiemai malkas. Netrukus visi šios stovyklos kaliniai išvežti į Panerius: ligoti nužudyti, o pajėgūs dirbti tapo Sonderkommando 1005A nariais, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti Paneriuose sušaudytų žydų kūnus.
Užutrakio priverčiamojo darbo stovykla
Užutrakio darbo stovykla įkurta 1941 08 pradžioje buvusiame Tiškevičių dvare. Ji buvo pavaldi vokiečių agrarinei bendrijai Ostland. Stovykloje įkalinti žydai dirbo ūkio darbus ir kasė durpes.
1942 05 Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis, Užutrakyje užregistruotas 21 žydas (13 vyrų ir 8 moterys), liepą čia jau priverstinai dirbo 23 žydai – visi iš Vilniaus geto.
Užutrakio darbo stovykloje buvo įkalintas ir dirbo daktaras Abromas Aizenas, realinės gimnazijos matematikos mokytojas Boruchas Lubockis, Jidiš mokslinio instituto Vilniuje (JIVO) darbuotojas Moišė Lereris, advokatas Menašas Gitmulas, muzikas Vulfas Lichtmacheris ir kiti. Paskutiniai duomenys apie Užutrakio darbo stovyklą yra 1943 01 10 (Vilniaus geto biblioteka ruošėsi į šią stovyklą siųsti knygas).
Vievio priverčiamojo darbo stovykla
Vievio darbo stovykla veikė nuo 1942. Tai buvo griežto režimo priverstinio darbo stovykla, pavaldi kelių priežiūros padaliniui, vadovaujamam vokiečių SS karininko Dellingo; Mijaugonyse veikė šios stovyklos dalis. Vievio darbo stovykloje viename barake kalinti sovietiniai karo belaisviai, kitame – žydai. Stovykla buvo aptverta spygliuota viela ir saugoma sustiprintos sargybos, kurią sudarė vietiniai gyventojai. Stovyklos viršininko pavaduotoju naciai paskyrė J. Dzeną, jis vykdė Vievio ir Mijaugonių priverčiamojo darbo stovyklų viršininko, SS karininko Dellingo, jo padėjėjo SS oberšturmfiurerio (vyresniojo leitenanto) Richlino ir šių stovyklų komendanto vokiečių SS karininko Chumolo nurodymus. 1942 05 Vievio darbo stovykloje priverstinai dirbo 700 žydų iš Vilniaus ir Kauno getų, t. p. Baltarusijos. Žydų kalinių judėjimas buvo didelis: dideles grupes naciai dažnai išveždavo šaudyti, o į jų vietą atveždavo naujas. Daugiausia žydai dirbo tiesiant kelią Vilnius–Kaunas, kiti buvo varomi dirbti į Vievio darbo stovyklos darbuotojų ūkius.
Vievio darbo stovykloje kaliniai buvo maitinami prastai, pvz., ryte karštas vanduo (dažniausiai be arbatžolių ir cukraus), per pietus vienam žmogui tekdavo 1 litras sriubos (su lauko žolėmis). Anot stovyklos kalinio Grigorijaus Kaco, 1–2 kartus per savaitę duodavo arklienos ar sugedusios mėsos, 3–4 bulves, 400–500 g duonos po 150 g dienai. Nors maisto davinį kaliniai gaudavo kasdien, dažnai mirdavo nuo išsekimo ir sunkaus darbo. Nors buvo griežtai draudžiama, Vievio darbo stovyklos žydai bandydavo ieškoti maisto už stovyklos ribų, už tai būdavo žudomi.
Nuo 1943 vidurio Vievio priverčiamojo darbo stovykla buvo pavaldi Vilniaus miesto komisarui Ch. H. Hingstui. Įkalinimo ir darbo sąlygos išliko sunkios, maitinimas nepagėrėjo, tai kėlė grėsmę kalinių sveikatai ir gyvybei. Stovykloje toliau vyko atrankos – vienus žydus keisdavo kiti; pasitaikydavo incidentų tarp sargybinių ir kalinių, t. p. pabėgimo atvejų.
1943 09 į Vievio darbo stovyklą buvo atvežta didelė grupė žydų (t. p. senelių ir vaikų). Tinkami darbui palikti stovykloje, kiti traukiniu išvežti į Panerius. Šioje atrankoje dalyvavo stovyklos viršininko pavaduotojas ir sargybiniai.
1943 12 Vievio priverčiamojo darbo stovykla buvo likviduota; visi kaliniai išvežti ir sušaudyti Paneriuose.
Vokės priverčiamojo darbo stovykla
Apie Vokės darbo stovyklą, kuri veikė Vokės dvare (Lentvario vlsč.), žinių mažai: spėjama, kad žydai ten buvo įkalinti ir priverstinai dirbo žemės ūkio darbus. Yra žinoma, kad 1942 05 Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis, stovykloje dirbo 24 žydai (18 vyrų ir 6 moterys) iš Vilniaus geto.
Žiežmarių priverčiamojo darbo stovykla
Vieta Žiežmarių darbo stovyklai buvo parinkta netoli šio miestelio, šalia tiesiamo Vilniaus–Kauno kelio. Netrukus po to, kai 1941 08 buvo sušaudyta 200 vietinių žydų šeimų, čia atvežta darbingų žydų, kurių pagrindinis darbas buvo tiesti šį kelią; jie kalinti vagonėliuose, saugomuose vietinių gyventojų sargybos. Stovykla priklausė organizacijos Todt Kauno skyriui. Visi stovyklos kaliniai (ir vaikai) privalėjo kas rytą eiti į darbą.
Žiežmarių darbo stovykloje įkalinimo ir darbo sąlygos buvo sunkios; stovyklos darbininkai 1942 12 22 laiške Kauno geto Žydų tarybai prašė drabužių ir maisto. Be to, kaliniai sirgo įvairiomis ligomis (pvz., dėmėtąja šiltine). 1943 03 26–04 02 likvidavus Ašmenos, Švenčionių ir Michailiškių getus, dalis jų žydų perkelta į Žiežmarių darbo stovyklą.
1943 05 07 Kauno geto viršininkas SS unteršturmfiureris (leitenantas) Milleris geto Žydų tarybai pareiškė, kad artimiausiu metu gali būti likviduota Žiežmarių priverčiamojo darbo stovykla, kurioje tuo metu buvo 1200 žydų. 1943 06 06 dalis Žiežmarių darbo stovyklos žydų (115 žm.) išvežta į Dno (netoli Pskovo), kita dalis (680 žm.) perkelta į Kauno getą; paaiškėjus, kad ne visiems žydams gete yra vietos, 100 jų perkelti į Kiemelių (Kaišiadorių) priverčiamojo darbo stovyklą, netrukus, 06 14, 5 šeimos iš Kauno geto grąžintos į Žiežmarių darbo stovyklą. Už Žiežmarių darbo stovyklos žydų perkėlimą į Kauno getą buvo atsakingas vokiečių darbo tarnybos viršininkas SS unteršturmfiureris Gustavas Hermannas ir Kauno miesto administracijos pareigūnas vokietis Gilowas.
1943 12 Žiežmarių darbo stovyklos žydai nuvežti į Panerius: ligoti buvo sušaudyti, o galintys dirbti vyrai tapo Sonderkommando 1005A nariais, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti Paneriuose nužudytų žydų kūnus.
vieta (dešinėje kelio pusėje), kur buvo Kiemelių (Kaišiadorių) priverčiamojo darbo stovyklos mediniai barakai (N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
buvusios Mijaugonių priverčiamojo darbo stovyklos pastatai (N. Latvytė‑Gustaitienė. Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002)
L: I. Guzenberg Vilniaus geto darbo stovyklos ir 1942 m. gyventojų surašymas / Vilniaus getas: kalinių sąrašai t. 2 Vilnius 1998; A. Tory Kauno getas: diena po dienos Vilnius 2000; N. Latvytė‑Gustaitienė Holokaustas Trakų apskrityje Vilnius 2002; H. Kruk Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944 Vilnius 2004.
-Kiemelių priverčiamojo darbo stovykla; -Kaišiadorių priverčiamojo darbo stovykla; -Mijaugonių priverčiamojo darbo stovykla; -Užutrakio priverčiamojo darbo stovykla; -Vievio priverčiamojo darbo stovykla; -Vokės priverčiamojo darbo stovykla; -Žiežmarių priverčiamojo darbo stovykla
3190