Trãkų istòrija
Trakų gyvenvietė, manoma, atsirado 12 amžiuje, 13 a. pradžioje jau buvo miestas. Iki 14 a. trečio ketvirčio išaugo pastačius mūrinę Pusiasalio pilį (Trakų pilys) ir sukūrus Trakų gynybos sistemą (ją sudarė Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kitos pilys). 14 a. 3–4 dešimtmetyje apsigyveno vokiečių pirklių ir amatininkų. Nuo 14 a. 4 dešimtmečio minimos Trakų kunigaikštystės centras. 1377 02 02 Trakus puolė kryžiuočiai; nepajėgę paimti pilies (manoma, naujosios – Salos pilies), sudegino miestą ir pasitraukė. 1379–82 valdant kunigaikščiui Kęstučiui Trakuose buvo pinigų kalykla. 1382–92 valdant Skirgailai apsigyveno nemažai rusų, iki 1384 jie sudarė stačiatikių bendruomenę, pasistatė vienuolyną ir cerkvę. 1382–92 dėl savo tėvonijos Trakų kovojo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, 1383 09 11–11 03 padedamas kryžiuočių buvo užėmęs pilį; 1392 Astravo sutartimi juos atgavo. 1390 Skirgaila Trakus sudegino.
Trakų salos pilis
Valdant Vytautui (1392–1430) Trakai buvo viena svarbiausių didžiojo kunigaikščio rezidencijų, čia lankėsi žymūs Europos diplomatai, iki Žygimanto Augusto laikų veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarija, valstybės iždas. 1396–97 Trakuose ir jų apylinkėse įkurdinta totorių, 1398 – karaimų; jie saugojo didžiojo kunigaikščio pilį. 14 a. pabaigoje Trakų pirkliai pasiekdavo Tartu, Polocką, Smolenską, Gdanską, Rygą, karaimai prekiavo su Rytų kraštais ir Juodosios jūros pakrančių miestais. Anglų pirkliai čia turėjo krautuvių, sandėlių.
Trakų herbas
Apie 1409 Trakai gavo Magdeburgo teisę (patvirtinta 1570). 1409 Trakuose įsteigta katalikų bažnyčia, parapinė mokykla. 1413–1795 Trakų vaivadijos centras. 1430–32 Trakus valdė Švitrigaila, 1432–40 – Žygimantas Kęstutaitis. Čia su šeima gyveno Kazimieras Jogailaitis. Jam valdant miestas klestėjo, jo pirkliai prekiavo su Vakarų Europos miestais. 1441 Kazimieras Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę Trakų karaimų bendruomenei (gyveno atskiroje miesto dalyje, vadinamajame mažajame mieste). Be karaimų, buvo totorių, vaivados, stačiatikių (nuo 1384, nuo 1638 unitų arba bazilijonų), parapijos bažnyčios, bernardinų (nuo 1617), dominikonų (nuo 1678) ir kitos jurisdikos. 15 a. pradžioje pastatyta rotušė (1582 ar 1583 sudegė, 1587 pastatyta nauja).
1496–1915 (išskyrus 1839–42), 1918–19 ir 1940–50 Trakai buvo Trakų apskrities centras. 16 a. pabaigoje Trakuose vyko Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijos. 1513 Žygimantas Senasis leido Trakuose rengti du prekymečius, per kuriuos pirkliai galėjo prekiauti be rinkliavos. 1579 Steponas Batoras atleido Trakų pirklius nuo mokesčių. 1603 nukentėjo nuo maro. 1617–1843 veikė bernardinų, 1638–1794 bazilijonų, 1678–1864 dominikonų vienuolynai. Per 1654–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą Trakai buvo apiplėšti ir sudeginti, per Šiaurės karą (1700–21) – sugriauti (1716 miesto krikščionių dalyje nebuvo likę gyventojų), po karo atstatyti. 1667 buvo 21 kiemas, 1738 – 38, 1775 – 103, 1789 – 114 dūmų. Per 1794 sukilimą Trakus sudegino Rusijos imperijos kariuomenė. Po 1795 pamažu atsikūrė. 19 a. pradžioje įkurta pašto stotis. Nuo 1801 veikė dviklasė parapinė mokykla, nuo 1822 apskrities mokykla (129 vaikai). 1834 iškeldinti žydai (apsigyveno 1800), 1862 vėl leista jiems įsikurti.
Naujieji Trakai (akvarelė, 1892, dailininkas J. Kamarauskas)
Trakai (20 a. 3–4 dešimtmečio atvirukas, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Per 1830–1831 sukilimą sukilėliai dukart užėmė miestą. 1833 buvo 112, 1868 – 180, 1904 – 373 namai. 1845 leisti du prekymečiai, įsteigta pirmoji ligoninė. 1863 pastatyta mūrinė cerkvė. 1864 įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1868 buvo 24 parduotuvės, 27 smuklės, 2 alaus daryklos, kalėjimas, apskrities ir karaimų mokyklos, ligoninė. 1885 buvo dvi privačios pašto stotys. 1915 vokiečių artilerija sugriovė miesto centrą. 1919–39 Trakai užgrobti Lenkijos; veikė pradinė mokykla ir mokytojų seminarija (1924–37). 1940 įkurta lietuvių mokytojų seminarija, gimnazija, buriavimo mokykla, 2 vaikų darželiai, biblioteka. 1941 09 apie 400 Trakų žydų uždaryti gete, vėliau čia atvaryti Aukštadvario, Lentvario, Onuškio žydai; 09 30 nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu Varnikuose (prie Trakų) sušaudyti 1446 žmonės.
II pasaulinio karo pabaigoje Trakų apylinkėse veikė sovietiniai partizanai (apie 400 žmonių brigada), vėliau – Geležinio vilko rinktinės Lietuvos partizanai. Nuo 1950 Trakai buvo Trakų rajono centras. 1957 į Trakus iš Vilniaus nutiesta geležinkelio atšaka, Trakai tapo turizmo ir vandens sporto centru.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990) istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams ir jų autentiškai gamtinei aplinkai saugoti 1991 įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas, Trakuose veikia parko direkcija. 1996 patvirtintas Trakų herbas. 2008 Trakams suteiktas kurortinės vietovės statusas. Trakai išlieka viena svarbiausių Lietuvos vietinio ir atvykstamojo turizmo krypčių, Trakų Turizmo informacijos centro duomenimis, 2019 čia apsilankė daugiau kaip 137 000 turistų. Kiekvieną vasarą Trakų pusiasalio pilyje vyksta tradicinės viduramžių šventės renginiai (nuo 1988), Salos pilyje – koncertai, spektakliai, festivaliai. 2020 Trakai buvo Lietuvos kultūros sostinė. Trakuose (Galvės ežere) vyksta daugelis Lietuvos vandens sporto, ypač buriavimo ir irklavimo renginių, mieste ir apylinkėse – pusmaratonio ir triatlono varžybos.
1795 buvo 513, 1833 – 900, 1857 – daugiau kaip 1000, 1868 – 1792, 1880 – daugiau kaip 2170, 1897 – 3240, 1914 – 4915, 1918 – 1890, 1935 – 2800, 1959 – 3075, 1970 – 4691, 1979 – 5763, 1989 – 6703, 2001 – 5725, 2011 – 4933, 2021 – 5426 gyventojai.
-Trakai
2271