trãkų kalbà, trãkų-frýgų kalbà, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos paleobalkanų (trakų-frygų) grupei. Mirusi. Artima t. p. mirusioms dakų kalbai (dažniausiai laikoma trakų kalbos tarme) ir mizų kalbai. Vartota Trakijoje, išnyko apie 5 a. prieš Kristų. Trakų kalba fleksinė sintetinė. Manoma, turėjo 3 gramatines gimines (vyriškąją, moteriškąją, bendrąją), 7 linksnius, laisvą žodžių tvarką sakinyje. Fonetikai būdinga 5 ilgųjų ir trumpųjų balsių (a, e, i, o, u), 18 priebalsių, dvibalsių ai, ei, au, eu sistema. Išliko apie 1500 asmenvardžių, 30 glosų, 40 augalų pavadinimų (iš graikiškų įrašų). Gramatika nėra rekonstruota. Trakų kalbos pėdsakų išlikę bulgarų, rumunų, armėnų, albanų kalbose. V. Toporovo tyrimai parodė esant trakų kalbos panašumų su baltų kalbomis. J. Basanavičius parengė veikalus Lietuviškai–trakiškos studijos (1898), Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon (1921), kuriose nagrinėjo lietuvių kalbos ir trakų kalbos bendrą kilmę.
85