transcendeñcija (lot. transcendens – peržengiantis), filosofijos ir teologijos terminas, reiškiantis realybę (būtį), kuri yra savarankiška, nepriklausoma ir anapusinė (transcendentinė) kitų realybių (būčių) atžvilgiu.
Samprata
Gali reikšti ir perėjimo procesą. Priešpriešinama imanencijai (imanentiškumas). Ontologinė transcendencija nurodo kokybinį realybių skirtumą (pavyzdžiui, Dievo ir pasaulio), epistemologinė transcendencija – žmogaus patyrimui nepasiekiamą tikrovę.
Transcendencija filosofijoje
Egzistencializmo filosofijoje (K. Jaspersas, M. Heideggeris) transcendencija reiškia asmenybės perėjimą nuo nevisaverčio buvimo prie autentiškos egzistencijos, tikrosios laisvės. Religijos filosofijoje transcendencija dažniausiai tapatinama su Dievu, kaip esančiu anapus pasaulio (netapačiu pasauliui ir nesireiškiančiu jame).
Transcendencija krikščionybėje
Krikščioniškasis mokymas (šv. Tomas Akvinietis) pabrėžia Dievo transcendentiškumą ir imanentiškumą vienu metu – Dievas yra visoje kūrinijoje, bet nesutampa su ja ir yra iki galo nepažinus.