transcendentalijos

transcendentãlijos (lot. transcendentia – peržengiantis), scholastinės filosofijos sąvokos, reiškiančios būtinas būties (esaties) savybes, savo apimtimi pranokstančias 10 Aristotelio kategorijų. Transcendentalijų teorijos elementų yra jau Platono, Aristotelio, Plotino, neoplatonikų, Avicenos veikaluose, dažniausiai minimos vienio, gėrio ir tiesos transcendentalijos. Transcendentalijų teorija daugiausia plėtota viduriniais amžiais. Jos raidai turėjo įtakos Filipas Kancleris (1160–1236), Aleksandras Halietis (1185–1245), Albertas Didysis, Bonaventūras, Tomas Akvinietis, Rolandas Kremonietis (1178–1259), J. Dunsas Škotas ir kiti. Nagrinėta, kiek transcendentalijos sutampa su Dievo savybėmis, kiek transcendentalijos pakeičiamos vienos kita. Tomas Akvinietis tyrinėjo esinio (ens), vienio (unum), tiesos (verum), gėrio (bonum), daikto (res), ko nors (aliquid) ir grožio (pulchrum) transcendentalijas, jų tapatumą, skirtumus, hierarchiją ir santykius. Bonaventūras vienį, gėrį ir tiesą siejo su trimis Švč. Trejybės asmenimis. J. Dunsas Škotas transcendentalijas laikė metafizikos tyrimo pagrindiniais objektais, šalia paprastų transcendentalijų suformulavo transcendentines disjunkcines būties atributų poras: paprasta ir sudėtinga, aktas ir potencija, substancija ir akcidencija bei kita. J. Eckhartas teigė, kad esinio, vienio, tiesos ir gėrio transcendentalijos yra būdingos tik Dievui. Transcendentalijų mokymu J. Eckhartas siekė filosofiškai paaiškinti Švč. Trejybę. 17 amžiuje F. Suárezas, turėjęs daug įtakos vėlesnei transcendentalijų doktrinai, atsisakė transcendentinių atributų porų, pripažino tik esinio, vienio, tiesos, gėrio transcendentalijas. Transcendentalijų teoriją kritikavo L. Valla (tik daiktą laikė transcendentalija), B. Spinoza (teigė, kad transcendentalijos yra neaiškios idėjos), I. Kantas (transcendentalijas laikė tautologijomis) ir kiti. Nuo 18 amžiaus transcendentalijų reikšmė filosofijoje sumenko.