transcendentalzmas, transcendentalinė filosofija – I. Kanto ir jo sekėjų plėtota pažinimo teorija. Dar vadinama transcendentaliniu idealizmu. Transcendentalinei filosofijai būdinga pažinimo galių ir neempirinių žinojimo elementų analizė; pagrindiniai klausimai: kas yra pažinimas, kas yra ikipatyriminis žinojimas, koks transcendentiškumo ir transcendentalumo santykis. I. Kantas veikale Grynojo proto kritika (Kritik der reinen Vernunft 1781, lietuvių kalba 1982), nagrinėdamas žmogaus pažinimo ribas ir siekdamas suderinti racionalizmą bei empirizmą, teigė, kad egzistuoja ne tik juslinis patyrimas, suteikiantis pažinimui turinį, bet ir tam tikra apriorinė (įgimta ar nulemta) žinojimo struktūra, pojūčių teikiamai informacijai suteikianti formą. Šią struktūrą I. Kantas vadino transcendentalumu. I. Kantas kritikavo metafiziką, neigė, kad įmanoma pažinti transcendentinius esinius ir reiškinius bei daiktus, kokie jie yra iš tikrųjų (daiktas pats savaime). I. Kanto transcendentalizmas turėjo įtakos vokiškajam idealizmui (J. G. Fichte’i, F. W. J. Schellingui, G. W. F. Hegeliui). I. Kanto idėjas plėtojo neokantizmo atstovai. Pasak E. Cassirerio, žmogus, kitaip nei gyvūnas, sąmonėje sukuria ypatingą simbolinę, transcendentalinę realybę, nesutampančią nei su objektyviąja, nei su subjektyviąja realybe. Šią realybę ir turi tyrinėti transcendentalizmas. Fenomenologinio transcendentalizmo kūrėjas E. Husserlis transcendentalumą siejo su sąmonės intencionalumu. 20 amžiaus antros pusės analitinė filosofija (D. H. Davidsonas, H. W. Putnamas, W. O. Quine’as, W. Sellarsas, P. F. Strawsonas ir kiti) naudojo transcendentalizmo idėjas siekdama paneigti skepticizmo, idealizmo ir kitus argumentus.
transcendentalinė filosofija; transcendentalinis idealizmas