transhumanzmas (trans… + humanizmas), tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, remiantis mokslo ir technologijų panaudojimą žmogaus protinėms ir fizinėms savybėms pagerinti.
Sutrumpintai užrašomas simboliu h+ arba H+, kuris buvo būdingas 20 a. technologinio determinizmo filosofijos veikiamiems transhumanizmo simpatikams. Pirmiausia ir plačiausiai transhumanizmas siejasi su nemirtingumo idėja – esą taikant mokslo žinias ir įgyvendinant technologijų bioinžinerinę kūrybą bus sukurtos techninės priemonės žmogui normaliai, be skausmų ir kitokių nemalonių potyrių gyventi tiek, kiek jis norės. Bus panaikinta nesavanoriška mirtis – žmogus, pasiekęs tam tikrą amžių ir pats panorėjęs galės oriai pasitraukti iš gyvenimo. Tam reikalingos socialinės technologinės struktūros, kurios visa tai įgyvendintų pagal naujus etinius principus, pvz., pirmiausia reikalingas eutanazijos įstatymas.
transhumanizmo simbolis
Transhumanizmo pirmtakai
Nemirtingumo idėja siejasi su transhumanizmo istorija, jos kilme. Tai senovės Mesopotamijos laikų Gilgomešo epas, molinėse plokštelėse užrašytas šumerų ir atkartotas babiloniečių. Vėliau ši idėja plito įvairiose fantastinėse legendose apie gyvybės eliksyrų kūrimą.
Transhumanizmo terminą pirmą kartą pavartojo Dante veikale Dieviškoji komedija, bet šiandienine prasme terminą pradėjo vartoti biologas evoliucionistas J. S. Huxley savo publikacijose – esė, pvz., Nauji buteliai naujam vynui (1923), Religija be Apsireiškimo (1927). Tuo laikotarpiu, kai gamtos, fizikos ir chemijos mokslai pradėjo skverbtis į biologiją, formavosi savarankiška genetika, gyvybės mokslai atsiplėšė nuo religinės dogmatikos, mokslininkų – genetiko J. B. S. Haldaneʼo, fiziko J. D. Bernalo – ir net rašytojų fantastų knygose propaguojamos mintys, pvz., J. B. S. Haldaneʼo 1923 paskelbtos knygoje Dedalas: Mokslas ir Ateitis, rezonavo su J. S. Huxley transhumanizmu ir lėmė požiūrio plėtrą bei sklaidą. Vėliau pradėjo formuotis transhumanizmo ideologija, pagrįsta giliu tikėjimu radikalia biotechnologinės, bioinžinerinės mokslo kūrybos revoliucija. Pagal J. S. Huxley 1957 publikacijas, 1957 metai oficialiai imti vadinti transhumanizmo metais.
J. S. Huxley – pirmasis pradėjęs vartoti transhumanizmo terminą
Istorija
Pirmąja praktikoje įdiegta transhumanistine technologija laikoma krionika, kurios atsiradimą nulėmė 1962 pasirodžiusios Roberto Ettingerio ir Evano Cooperio publikacijos. 1972 R. Ettingeris krionines technologijas išplėtojo iki transhumanistinės praktikos. Nepriklausomai nuo jo darbų, nuo 1966 transhumanizmo idėjų sklaida ir propaganda užsiėmė iraniečių kilmės amerikietis diplomatas ir futurologas Fereidunas M. Esfendiari, pasivadinęs kodine santrumpa FM-2030. FM-2030 sulaukęs 69 m. amžiaus mirė 2000 07 08 Niujorke nuo kasos vėžio. Kaip idėjinis transhumanistas, pagal jo paties pageidavimą, jis firmos Alcor Life Extension Foundation buvo krionizuotas Arizonoje ir laukia tokio momento, kada bus sukurti metodai kasos vėžiui visiškai išgydyti; tai turėtų įvykti per ribotą laiką iki 2030 m., kai FM-2030 sulauks 100 m. amžiaus.
Mokslinį ideologinį ir filosofinį transhumanizmo pagrindimą 1998 sukūrė filosofai Nickas Bostromas ir Davidas Pearceʼas, kurie įkūrė Pasaulinę transhumanistų asociaciją, o 2004 kartu su Jamesu Hughesu įkūrė Etikos ir naujų technologijų institutą. N. Bostromas 2009 žurnalo Foreign Policy buvo įtrauktas į geriausių pasaulio mąstytojų sąrašą už tai, kad iškėlė neribotų žmogaus galimybių transhumanistinę idėją.
Anglų filosofas ir futurologas Maxas T. OʼConnoras, pasivadinęs slapyvardžiu Max More, 1990 sukūrė savitą doktriną, pavadintą Ekstropianizmo principai (ekstropija – gyvybingumo arba sisteminio intelekto organizuotumo laipsnis). Ši doktrina aiškina žmogaus perėjimo į postžmogišką egzistavimą (posthumanizmą) būdus. 1992 kartu su T. O. Morrow Maxas T. OʼConnoras įkūrė Ekstropijos institutą, kuriame buvo aptarinėjami neodarvinistiniai futurologiniai projektai, pateikiami kaip ateities ideologijos. Galiausiai, 2010 T. OʼConnoras tapo stambiausios amerikiečių krioninės firmos Alcor generaliniu direktoriumi.
1998 buvo sukurta Transhumanistų deklaracija. Ją sukūrė tarptautinė autorių grupė, kurios pagrindiniai ideologai buvo: Maxas Moreʼas, Natasha Vita-More, Davidas Pearceʼas, Nickas Bostromas ir kiti. Vėliau šią transhumanistinę deklaraciją modifikavo keli autoriai bei organizacijos. Galutinai ji buvo priimta 2009 kaip Humanity+.
Transhumanizmo filosofija
Transhumanizmas pristatomas kaip ateistinė antikrikščioniška pasaulėžiūra, kuri neigia žmogų kaip Dievo kūrinį pagal paties Dievo atvaizdą. Transhumanizmas nereiškia humanizmo susinaikinimo, jis skelbia apie paties žmogaus susinaikinimą pereinant į aukštesnio tobulumo PostŽmogų.
Šiandien transhumanizmas plinta kaip socialinis kultūrinis judėjimas, kuriame egzistuoja įvairios pakraipos (technokratinė, ekologinė, libertarinė, anarchistinė bei kitos) ir siekia suvienyti skirtingų pažiūrų žmones. Vieni skelbia apie savo pasaulietinį dvasingumą, kiti yra ateistai, treti – budizmo, induizmo ir New Age paveiktų religinių srovių sekėjai.
Pasaulinės transhumanistų asociacijos narė yra ir Transhumanistinė mormonų asociacija. Visus juos vienija siekis įveikti žmogiškąją prigimtį ir pasiekti kokybiškai naują būseną – naują kūną ir naują intelektą – vykdant daugybinius žmogaus kūno pakeitimus arba bioinžinerinės kūrybos – dirbtinio proto (Artificial Intelligence) bei dirbtinės gyvybės (Artificial Life) ir biotechnologijų metodais sukuriant dirbtinę būtybę. Šiam tikslui sukurta įvairių evoliucijos versijų, iš jų galima išskirti šias: farmaceptinis žmogus – cheminiais preparatais pakeistos sąmonės būsena; genetiškai modifikuotas žmogus (GMŽ) – sukurtas genų inžinerijos būdu ir naudojant genetiškai modifikuotus organizmus. Ypač didelės galimybės suteikiamos pagalbiniam apvaisinimui. Tai bioninis žmogus – paties žmogaus robotizacija naudojant dirbtinius implantus, įvedant lustus į kūną ar (ir) smegenis. Visa tai susiję su žmonėmis kiborgais arba net humanoidinių robotų kūryba.
Siekiant nemirtingumo vertinami du metodai. Pirmasis nagrinėja biotechnologijų panaudojimą (kamieninės ląstelės, klonavimas, krionika ir panašiai), antrasis – informacinių ir nanotechnologijų panaudojimą (laikoma, kad žmogaus esmė yra ne kūnas, bet duomenys). Tai yra sąmonės pakrovimas, kai, siekiant sukurti atsargines žmogaus kopijas, į kompiuterį pilnai nukopijuojami žmogaus smegenys. Kadangi žmogaus asmenybė vertinama kaip išskirtinai genetinės informacijos, užkoduotos DNR, nešėja, o smegenys laikomi neurokompiuteriu, nemirtingumą ruošiamasi pasiekti sąmonės dinaminio perkėlimo būdu iš vieno medianešėjo į kitą. Tokius PostŽmones transhumanistai vadina pakrautaisiais.
Kasmet įvairiose pasaulio šalyse vyksta tarptautinės transhumanistų konferencijos, transhumanizmo autoritetai t. p. teikia transhumanizmo ideologinę raidą apibendrinančius vertinimus.
1525