Transilvãnija (lot. Transsilvania, rum. Transilvania, vengr. Erdély, vok. Siebenbürgen), istorinė sritis Rumunijos šiaurės vakaruose, Transilvanijos plynaukštėje, tarp Rytų Karpatų rytuose, Pietų Karpatų pietuose, Bihoro kalnų vakaruose ir Rodnos kalnų šiaurėje. Svarbiausi miestai: Klužas-Napoka, Braşovas, Sibiu, Târgu Mureşas, Alba Iulia.
2–3 a. priklausė Romos provincijai Dakijai. 3–6 a. per ją perėjo gotų, hunų, gepidų ir avarų gentys, 6–7 a. apsigyveno slavų, 10 a. – dalis vengrų genčių, 11 a. atsikėlė vokiečių kolonistų (saksų), sugrįžo romanizuotų dakų (valakų). Nuo 11 a. Transilvanija buvo Vengrijos karaliaus valda. 15 a. sritį pradėjo puldinėti Osmanų imperija, 1541 ji tapo tapo Osmanams pavaldžia autonomine kunigaikštyste. Kai kurie Transilvanijos kunigaikščiai (I. Bocskay, G. Bethlenas ir kiti) siekė perimti iš Habsburgų Vengrijos sostą, kiti (Steponas Batoras) bandė burti koaliciją prieš turkus. 1699 Karlovicų taika Transilvanija pripažinta Habsburgams. Buvo Austrijos provincija, nuo 1867 vėl priklausė Vengrijai, kuri siekė asimiliuoti čia gyvenančius rumunus.
Danielio De La Feuilleʼo Transilvanijos žemėlapis (1710)
1918 užimta Rumunijos, formaliai perduota jai 1920 Trianono taikos sutartimi. 1940 pagal antrąjį Vienos arbitražą Transilvanijos šiaurės vakarinė dalis grąžinta Vengrijai. 1944 10 užimta SSRS kariuomenės, 1945 perduota Rumunijai (formaliai – 1947 Paryžiaus taikos sutartimi). 1952–67 Transilvanijos šiaurės vakarinėje dalyje gyvavo Vengrų autonominis regionas.