transliterãcija (trans… + lot. littera – raidė), viena rašmenų sistema parašytų žodžių, sakinių ar didesnių tekstų perraša paraidžiui kitos sistemos rašmenimis. Daugiausia vartojama mokslinėje literatūroje, bibliografijoje. Lietuvių kalboje vartojamais lotyniško pagrindo rašmenimis transliteruojami graikų, slavų, hebrajų, indų, arabų ir kitų sistemų rašmenys. Siekiant tiksliai perteikti originalo kalbos žodžių rašytines formas vartojami papildomi diakritiniai ženklai. Pvz., graikų abėcėlės ilgosios raidės žymimos brūkšniais: η – ē, ω – ō (‘Нρακλῆς – Hēraklēs, Πανδώρα – Pandōra), rusų kalbos ь žymimas ′, ъ – ’, я – ja, ю – ju, э – ė (Ярославль – Jaroslavl′, Подъяков – Pod’jakov, Вячеслав – Vjačeslav, Клюковский – Kljukovskij, этого – ėtogo).
2352