transpòrto ekonòmika, ekonomikos mokslo šaka, kuri tiria transporto plėtros ir funkcionavimo ekonominius dėsningumus, jo veiklos efektyvumo didinimo būdus. Skiriama automobilių, geležinkelių, jūrų, upių, oro, vamzdynų transporto ekonomika. Nagrinėjama kiekvienos transporto rūšies techninės ir ekonominės savybės, krovinių ir keleivių vežimo būdai, transporto valdymo organizavimas, ekonominių išteklių paskirstymas, optimalių techninių ir organizacinių sprendimų priėmimo principai ir metodai, transporto sistemos eksploatavimo, gerinimo ir plėtros problemos, paslaugų savikainos skaičiavimo ir ją veikiančių veiksnių įvertinimo, transporto tarifų ir ekonominės veiklos rezultatų nustatymo metodai, transporto veiklos planavimo ir plėtros prognozavimo, mokslinės techninės pažangos diegimo, darbo našumo didinimo, transporto paslaugų kokybės, saugumo ir kainų (tarifų) valstybinio reguliavimo klausimai. Transporto ekonomika taip pat tiria transporto paslaugų paklausos svyravimus skirtingu paros ir metų laiku, įvairiomis savaitės dienomis, transporto poveikį kitoms ūkio šakoms, miestų ūkiui, aplinkosaugai (oro tarša, triukšmas ir kita), transporto spūsčių ir avarijų priežastis bei padarinius, transporto įvairių rūšių, privataus ir viešojo transporto tarpusavio sąveiką ir konkurenciją, vartotojo elgseną renkantis transporto rūšį. Transporto ekonomika teikia rekomendacijas, kaip geriau tenkinti vietinių gyventojų ir turistų poreikius keliauti keleiviniu transportu, įmonių, įstaigų, organizacijų ir vartotojų poreikius pervežti krovinius, optimaliai naudoti kelius ir kitą transporto infrastruktūrą, racionalizuoti transporto srautus ir jų intensyvumą, taupyti degalų, darbo ir kitus išteklius, stiprinti transporto ryšius tarp įvairių miestų, regionų ir valstybių. Transporto ekonomikos rekomendacijos transporto veiklai racionalizuoti naudojamos išdėstant pramonės ir kitas įmones šalies teritorijoje, pasirenkant optimalų jų dydį, ekonomiškai pagrindžiant gamybos specializaciją, kooperaciją ir koncentraciją.
LIETUVOJE duomenų apie šalies transportą 19 a. viduryje pateikta 1861 Kauno ir Vilniaus gubernijų aprašymuose (autoriai D. Afanasjevas ir A. Koreva). 1919–40 duomenys apie transporto darbą ir plėtrą buvo skelbiami statistikos metraščiuose. Sovietinės okupacijos metais transporto ekonomika tapo savarankiška mokslo šaka, jos klausimus tyrė Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutas (1981–90 jo Transporto problemų skyriaus vadovas A. Gulbinskas paskelbė svarbių transporto ekonomikos tematikos mokslinių darbų), Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos institutas. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje transporto ekonomikos tyrimų svarbiausiu centru tapo Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Žymiausi mokslininkai: R. Palšaitis, A. Baublys, A. Jarašūnienė, D. Bazaras.