transpòrto téisė, kompleksinė teisės šaka; visuma teisės normų, kurios reguliuoja santykius, atsirandančius transporto įmonėms vežant keleivius, bagažą ir krovinius, t. p. transporto įmonių ir jų užsakovų arba vienos ar kelių transporto rūšių įmonių santykius bei vienos ar kelių valstybių vežimo srities teisę. Apima kai kuriuos administracinės teisės reguliuojamus valstybės viešojo administravimo (pvz., baudų skyrimą už kelių eismo taisyklių pažeidimus) ir civilinės teisės reguliuojamus turtinius (pvz., vežimo sutarčių sudarymą) santykius. Jungia oro teisės, jūrų teisės, sausumos transporto teisės ir kai kurias kitas teisės šakas. Transporto teisės santykių subjektai yra vežėjas (juo gali būti transporto įmonė ar organizacija) ir keleivis ar krovinio siuntėjas bei gavėjas (juo gali būti juridinis ar fizinis asmuo). Reguliuoja materialinių vertybių nugabenimą į paskirties punktą ir perdavimą teisę jas gauti turinčiam asmeniui, t. p. keleivių vežimą, kitų transporto įmonių, organizacijų paslaugas (pvz., krovimą, saugojimą, priėmimą iš siuntėjo sandėlio ir išsiuntimą, krovinio priėmimą ir pristatymą į gavėjo sandėlį), kurios teikiamos remiantis vežimo sutartimi.
Lietuvoje transporto teisę reglamentuojančios normos įtvirtintos Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001), Vidaus vandenų transporto, Kelių transporto (abu 1996), Geležinkelių transporto kodekse (2004), Transporto veiklos pagrindų įstatyme (1991, nauja redakcija 2002), Aviacijos įstatyme (2000), kituose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose.
2271