traumatològija (trauma + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), chirurgijos šaka, tirianti judamojo aparato (kaulų ir raumenų), odos ir gleivinių pažeidimų bei po jų atsirandančių organizmo pakitimų gydymo ir profilaktikos būdus. Daugelį traumatologijos klausimų tiria ir medicinos kitos šakos (pvz., akių traumas – oftalmologija, krūtinės ląstos sužeidimus – torakalinė chirurgija).
Mumijų tyrimų duomenimis, kaulų lūžiai, sąnarių išnirimai ir kiti sužalojimai Egipte jau buvo gydomi 6000 prieš Kristų. Pietų Amerikoje čiabuviai žaizdų kraštams sujungti naudojo termitus (jų žandikauliai nusukus galvą standžiai sukabindavo žaizdos kraštus tarsi kabės). Lūžusio žandikaulio, galūnių imobilizacijai, slankstelių išnirimams gydyti naudotų tvarsčių aprašymų rasta 1500 pr. Kr. E. Smitho papiruse. Susistemintų traumatologijos žinių pateikė Hipokratas (senovės Graikija) Hipokrato rinkinyje, Avicena (Persija) Medicinos kanone. Aleksandrijos chirurgai sukūrė ligatūras kraujavimui stabdyti, išvaržų, akių operacijų, tracheotomijos, lūžių imobilizacijos metodų; skausmui slopinti naudota mandragora. Soranas iš Efeso (1–2 a., Graikija) knygoje Apie tvarsčius aprašė trauminės dislokacijos fiksavimą lininiais ir vašku suteptais tvarsčiais. 11–12 a. Salerno mokykloje buvo rengiami chirurgai. 1163 Tours’o konsulatas atskyrė gydytojų mokymą (atsiribojant nuo kontakto su krauju) nuo chirurgijos, kuri buvo barzdaskučių sritis. Vidurinių amžių Europoje lūžusią galūnę pradėta gydyti tempiant svarsčiu, sukurta įtaisų lūžgaliams sutvirtinti, pradėta naudoti mediniai ir raginiai įtvarai.
Traumatologijos raidai didelę įtaką turėjo A. Paré, G. Dupuytreno (1777–1835, abu Prancūzija) darbai. J. F. Malgaigne’is (1805–65, Prancūzija) 1847 parašė knygą Lūžių ir išnirimų gydymas (Traité des fractures et des luxations). 1847 N. Pirogovas (Rusija) karo lauko sąlygomis sužeistiesiems pritaikė eterio narkozę. 1875 I. Nasilovas (1842–1907) ir N. Sklifosovskis (1836–1904, abu Rusija) sukūrė lūžusių kaulų sujungimo metodą, pavadintą rusiškąja spyna. 1890 R. Baume (Vokietija) išleido knygą apie žandikaulių traumas, 1886 J. Lucas‑Championnière’as (1843–1913, Prancūzija) – apie lūžusių kaulų fiksaciją ir ankstyvo funkcinio gydymo (masažo, pratimų) svarbą. Traumatologijos raida paspartėjo pradėjus taikyti rentgenologinę diagnostiką, naudoti gipso įtvarus. 1904 A. Lambotte’as (1866–1955, Belgija) pasiūlė osteosintezės metodą. 1909 M. Kirchneris (1879–1942, Vokietija) sukūrė kaulų lūžių gydymo būdą skeletiniu tempimu (pavadintas jo vardu). R. Leriche’as (Prancūzija) 1916 išleido knygą Lūžių gydymas karo sąlygomis (Traitement des fractures de guerre), sukūrė skausmo gydymo chirurginių būdų. F. H. Albee (1876–1945, Jungtinės Amerikos Valstijos) įdiegė kaulo persodinimo, potrauminės reabilitacijos, E. W. Hey Grovesas (1872–1944, Didžioji Britanija), V. Putti (1880–1940, Italija) – sąnarių ir kitų traumų gydymo metodų. 1951 G. Ilizarovas (1921–91, SSRS) sukūrė išorinės fiksacijos ir tempimo aparatą (pavadintas jo vardu), kuriuo 1980 pasaulyje išgarsėjo išgydęs prieš 20 metų lūžusią ir netinkamai sugijusią Italijos žurnalisto koją. 1929 įkurta Tarptautinė traumatologų ir ortopedų draugija.
20 a. antroje pusėje ištobulinta osteosintezė, daugiausia gydymas išorinės fiksacijos aparatais, senyvų žmonių kaulų lūžių gydymas, atrasta lūžgalių gydymo spartesnių būdų; garsūs traumatologai – R. Danis (1880–1962, Belgija), G. Küntscheris (1900–72, Vokietija), L. Böhleris (1885–1973, Austrija).
21 a. tobulinami potrauminio imobilizavimo ir protezavimo metodai, kuriamos naujos ir saugios medžiagos.
Lietuvoje
Kaulų lūžius, kaulų ir sąnarių traumas gydė barzdaskučiai chirurgai. J. Šimkevičius parašė pirmąjį Lietuvoje chirurgijos vadovėlį Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas (Nauka chirurgii teoretyczney i praktyczney 2 t., 1806), kuriame išdėstė chirurgijos ir traumatologijos pagrindus. 1809 J. Briotė prie Vilniaus universiteto įkūrė 13 lovų Chirurgijos kliniką su operacine, išugdė gerų vietinių chirurgų. 1811–42 chirurgiją (ir traumatologiją) dėstė J. F. Niszkowski, V. Pelikanas, K. Porcijanka, J. Koženevskis. Vilniaus universitete ir Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje iš traumatologijos apginta medicinos daktaro disertacijų (pvz., 1823 L. Sauvano apie šlaunikaulio pašalinimą, 1826 L. Valickio apie šlaunikaulio kaklelio lūžį). Mokslo darbą apie kaulų lūžius ir tvarstymą 1837 parašė J. Koženevskis.
20 a. 4 dešimtmetyje mokslo darbų iš traumatologijos paskelbė J. Jaržemskas, V. Kanauka, V. Kuzma, T. Šiurkus. 1951 įkurtas Traumatologijos ir ortopedijos centras Vilniuje, 1985 – Kaune. J. Kazakevičius sukūrė sąnarių, kaulų lūžių, galūnių bigių rekonstrukcijos ir kitų operacijų, S. Pranckevičius – naujagimių judamojo aparato gimdymo traumų profilaktikos ir gydymo, J. Karaliūnas – raktikaulio, V. Rasteika – žastikaulio lūžių operacinio gydymo metodų. L. K. Petkevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo daryti ortoplastines operacijas. A. Petrulis patobulino judamojo aparato traumų ir ligų gydymo būdų, sukūrė pagyvenusių žmonių koksartrozės chirurginio gydymo metodų. Buvo sukurtas išorinės fiksacijos aparatas kaulų lūžiams gydyti.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia tiriamos kai kurios stuburo chirurgijos, galūnių deformacijų ir ilginimo problemos, klubo sąnarių endoprotezavimas. 1970 įkurta Lietuvos traumatologų ir ortopedų mokslinė draugija.
Išleista knygų: J. Kazakevičiaus Uždarų stuburo sužalojimų klinika ir gydymas (1954), Lūžių ir išnirimų operacinis gydymas (1966), autorių kolektyvo Traumatologija (1994), autorių kolektyvo Ortopedija. Traumatologija (2016), autorių kolektyvo Atraminio-judamojo aparato ligos (2017)..