Trečiosios Romos teorija

Trečiõsios Ròmos teòrija, „Maskva – trečioji Roma“, 15–16 a. susiklosčiusi religinė ir politinė teorija, aukštinanti Maskvą (ir apskritai Rusiją) kaip pasaulinį bažnytinį ir politinį centrą. Pagal Trečiosios Romos teoriją, Maskvos didieji kunigaikščiai, vėliau carai, yra Romos ir Bizantijos imperatorių įpėdiniai. Trečiosios Romos teoriją pirmą kartą išdėstė 1492 metropolitas Zosima, vėliau ją pakartojo Pskovo Eleazaro vienuolyno igumenas Filofejus 1510 laiške Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III (Dvi Romos krito, bet trečioji stovės, o ketvirtos nebus). Pasak Trečiosios Romos teorijos, po Konstantinopolio žlugimo (1453) Maskva, stačiatikių požiūriu, yra paskutinė tikrosios krikščionybės tvirtovė (visi kiti – eretikai), kuri išliks iki Paskutiniojo teismo dienos. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III, 1472 vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus Konstantino XI dukterėčią Zoją (Sofiją) Paleolog, ėmė skelbtis imperatoriaus įpėdiniu, perėmė Bizantijos herbą (dvigalvis erelis) ir ceremonialus. 1547 Ivanas IV Rūstusis pagal bizantiškąjį ritualą karūnavosi Rusijos caru (titulas kilęs iš Romos imperatoriaus titulo caesar). Iš dalies Trečiosios Romos teorija remdamasi Rusija siekė užimti Lietudos Didžiosios Kunigaikštystės (ir Abiejų Tautų Respublikos) valdomas buvusios Kijevo Rusios žemes, šia teorija buvo grindžiamos vėlesnės Rusijos imperinės ir mesianistinės pretenzijos, t. p. Rusijos valdovų sakralizacija.