tremtiẽs danos, dainuojamosios tautosakos žanras.
LIETUVIŲ tremties dainos yra vėlyviausia karinių istorinių dainų dalis, susiformavusi II pasauliniio karo ir pokario metais. Jų autoriai dažniausiai nežinomi. Tremties dainos artimos partizanų dainoms, turi daug bendrų motyvų su negausiomis politinių kalinių dainomis, dalis jų dainuota ir tremtinių, ir politinių kalinių (Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta), partizanų (Neliūdėk, močiute, kad prie Kūčių stalo). Pirmosios tremties dainos atsirado jau po 1941 birželio trėmimo (Tai buvo biržely, daina Palikę toli savo tėviškės stotį virtęs V. Mykolaičio-Putino eilėraštis Tremtiniai), jų gausėjo suintensyvėjus trėmimams po karo. Likusiųjų tėvynėje sukurtose dainose apie tremtį dominuoja iš šalies matyti, meninio apibendrinimo dar nesiekiantys vaizdai (žmonių grūdimas į aklinus gyvulinius vagonus, vyrų atskyrimas nuo žmonų ir vaikų), artimųjų gabenimo į nežinomybę sukelti skaudūs išgyvenimai. Dvasinei paguodai dainos kurtos jau vežant į tremties vietą (keletą jų sukūrė poetas, tremtinys J. Stašaitis). Tremtyje sukurta šimtai dainų, dauguma nebuvo užrašytos. Remdamiesi rašytine poezija jas kūrė literatūrinių gabumų turintys tremtiniai. Tremties dainose išgyvenimai perteikiami realistiškai, gausu faktų, konkrečių įvykių atspindžių, minima net trėmimo operacijos diena (1948 05 22 ar 1949 03 25), bendrą nuotaiką lėmusios skausmingos patirtys. Sielojamasi dėl prarastos asmeninės laisvės Lietuvai netekus nepriklausomybės. Svarbią vietą tremtinių dainose užima gimtojo krašto vizija. Svetimame krašte slegia neįprastas, nykus peizažas, jėgas slopinantis atšiaurus klimatas. Stipriausia tėvynės meilės, jos ilgesio išraiška – nenumaldomas noras į ją, nors ir pavergtą, nuniokotą, grįžti. Gyvenimo tremtyje motyvų bei įvaizdžių įterpiama ir į kitas tremtyje dainuotas dainas.
1830