tręšmas, agrotechnikos priemonė, kuri padeda trąšomis didinti žemės ūkio augalų derlių, gerinti dirvožemio kokybę. Tręšiant keičiamos dirvožemio savybės, kaupiamos jame esančios atsarginės maisto medžiagos. Azoto, fosforo ir kalio trąšos aprūpina augalus maisto medžiagomis, kalkinės trąšos, gipsas keičia dirvožemio pH, gerina jo struktūrą, šilumos režimą, skatina mikroorganizmų veiklą. Pagal trąšų rūšį, formą ir paskirtį naudojami 3 tręšimo būdai: pagrindinis (pakrikasis; prieš augalų sėją arba sodinimą trąšos tręštuvais paskleidžiamos visame plote ir įterpiamos dirvos dirbimo padargais), vietinis (lokalinis; trąšos beriamos į pasėlio eilutes arba juostomis į tarpueilius vegetacijos pradžioje, kol augalų šaknys dar nepajėgia iš dirvožemio pasisavinti pagrindinio tręšimo būdu išbertų trąšų, arba visą vegetacijos laikotarpį) ir papildomasis (vegetacijos metu tręšiama azoto, skystomis kompleksinėmis arba mikroelementų trąšomis išpurškiant jų tirpalą ant augančių augalų). Tręšimo sistema priklauso nuo dirvožemio agrocheminių, augalų biologinių savybių, trąšų sudėties ir ypatumų, maisto medžiagų kiekio derliaus vienetui, klimato, ūkio ekologinių sąlygų. Ji numato trąšų normas visiems auginamiems žemės ūkio augalams, tręšimo laiką ir būdą, priemones organinių ir mineralinių trąšų veikimui didinti. Apima organinių trąšų kaupimą, laikymą, rūgščių dirvožemių kalkinimą. Lietuvoje žemės ūkio augalų tręšimo planus sudaro Lietuvos agrararinių ir miškų centro Agrochemijos tyrimų laboratorija, tręšimo paslaugas teikia chemizavimo bendrovės.
877