trẽtininkai, Trečiàsis òrdinas, katalikų pasauliečių religinės organizacijos, priklausančios vienuolių ordinams kaip trečioji šaka greta vyrų ir moterų ordinų. Tretininkams priklauso parapijų kunigai ir pasauliečiai. Tretininkai vienuolinių įžadų neduoda, pagal savo ordino regulą ir konstitucijas (tvirtina Apaštalų Sostas) visokeriopai dalyvauja to ordino veikloje. Dažniausiai tretininkai turi daugiau narių nei pagrindiniai 2 ordinai. Trečiąjį ordiną turi beveik visos didžiosios vienuolijos – dominikonų, pranciškonų, kapucinų,marijonų, jėzuitų (sodalicijos; nuo 1967 – pasaulinė Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė), basųjų karmelitų, saleziečių ir kitos.
Istorija
Dominikonų trečiąjį ordiną (Dominikonų pasauliečių brolija) įsteigė ir regulą 12 a. pradžioje Tulūzoje parašė Dominykas, pranciškonų – Pranciškus Asyžietis, 1221 patvirtino popiežius Honorijus III, 1289 regulą reformavo popiežius Mikalojus IV, 1883 – popiežius Leonas XIII. Iki 1989 trečiuosius ordinus turėjo visos pranciškonų šakos – mažesnieji broliai, konventualai, kapucinai; pranciškonų Trečiojo ordino regulą reformavus, pakeistas pavadinimas į Pasauliečių pranciškonų ordiną, jis vienija pranciškonų visų šakų Trečiuosius ordinus.
Tretininkais Lietuvoje
Lietuvoje tretininkai ėmė steigtis 14 a. pabaigoje į šalį atvykus pranciškonams. 1864 uždarius pranciškonų vienuolynus tretininkai buvo globojami vyskupų ir parapijų kunigų. Po I pasaulinio karo tretininkais rūpinosi Kretingos pranciškonai. 21 a. pabaigoje veikia Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas, jam priklauso Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo brolija (patvirtinta 2006, centras Kretingoje).
Nuo 1586 veikė jėzuitų sodalicijos, nuo 2011 – Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė (yra pasaulinės Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narė).
Veikia Lietuvos pasauliečių dominikonų trečiasis ordinas, Basųjų karmelitų pasauliečių ordinas, Marijonų talkininkai, Saleziečiai bendradarbiai.