trianguliãcija (lot. triangulum – trikampis), horizontaliojo geodezinio tinklo sudarymo vienas metodų.
Vietovėje sužymimas susietų trikampių tinklas. Jų viršūnės yra ieškomieji vietovės taškai (vadinamieji trigonometriniai punktai), kurie pažymimi geodeziniais ženklais. Jei reikia, statomi trianguliacijos geodeziniai signalai (bokštai). Tada matuojami visų trikampių kampai ir 1 kraštinės (arba kelių kraštinių) ilgis (bazė) ir azimutas. Trigonometrinio niveliavimo metodu galima nustatyti trianguliacijos tinklo punktų aukščius. Pagal matavimų duomenis apskaičiuojami kitų kraštinių ilgiai, azimutai (arba direkciniai kampai), vietovės taškų koordinatės. Taip sudarytas geodezinis tinklas vadinamas trianguliacijos tinklu. Pagal kampų matavimo tikslumą ir trikampių kraštinių ilgius trianguliacijos tinklai būna 4 klasių (lentelė). I klasės trianguliacijos tinklas naudojamas su Žemės formos ir dydžio nustatymu susijusiems moksliniams tyrimams, t. p. kaip geodezinis pagrindas sudarant žemesniųjų klasių trianguliacijos tinklus.
trianguliacijos tinklo schema: 1 – I klasės tinklas, 2 – II klasės tinklas, 3 – bazinė kraštinė ir Laplace’o punktas
Tinklą sudaro 200 km ir ilgesnės iš trikampių sudarytos trianguliacijos grandinės, išdėstytos išilgai dienovidinių ir lygiagrečių. Grandinių galuose matuojamos bazinės kraštinės, sujungimuose ir tarpuose nustatomi Laplace’o punktai, kuriuose matuojama astronominė platuma, ilguma ir linijos tarp punktų azimutas. II klasės tinklas projektuojamas I klasės tinklo poligonų viduje. III ir IV klasės tinklai sutankina I ir II klasės trianguliacijos tinklą.
Iki 21 a. pradžioje trianguliacija buvo horizontaliojo geodezinio tinklo sudarymo pagrindinis metodas; pradėjus naudoti globalinės padėties nustatymo sistemos prietaisus naudojama rečiau. Trianguliaciją sukūrė ir 1615–17 pritaikė Willebrordas Snellius (Danija).
Lietuvoje trianguliaciją pirmą kartą 1816–55 naudojo Carlas Tenneris sudarant Struve’s geodezinį lanką.
trianguliacijos bokštas (Navikai, Ignalinos rajono savivaldybės teritorija)
1