triãsas (gr. trias – trejybiškumas), Žemės geologinės istorijos mezozojaus eros pirmasis periodas, buvęs po permo, prieš jurą; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 251,0 ± 0,4 mln. m., truko apie 51 mln. metų. Periodas skirstomas (lentelė) į 3 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 7 amžius (aukštus).
Paleogeografinės sąlygos
Triaso laikotarpio pradžioje dar egzistavęs superžemynas Pangėja driekėsi išilgai pusiaujo ir tęsėsi nuo Šiaurės iki Pietų polių. Tarp pradėjusios skilti Pangėjos dalių (Laurazijos ir Gondvanos) plytėjo Tetijos vandenynas. Visą kitą Žemės dalį užėmė Pantalasos vandenynas. Vykstant jūros regresijai atsirado daugiau sausumos plotų (jaunų platformų dabartinėje Vakarų Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje). Indžio–karnio laikotarpiais nuo Gondvanos atskilo jos šiaurinė dalis – Kimmerio plokštė (iš jos blokų vėliau susidarė dabartinės Indokinijos, Pietų Kinijos teritorijos). Slinkdama į šiaurę ji atskyrė Paleotetijos vandenyno pietinę dalį, kurioje pradėjo formuotis Neotetijos vandenynas. Palei jo šiaurinius pakraščius vyko aktyvi subdukcija. Dabartinio Atlanto šiaurinėje dalyje formavosi lūžių sistemos. Klostėsi Šiaurės jūros rifto sistema. Riftai susidarė būsimosios Viduržemio jūros srityje ir palei Afrikos rytinius krantus. Triaso viduryje dėl intensyvios jūros transgresijos tarp Indostano bloko ir Madagaskaro atsirado jūra (dabartinio Indijos vandenyno užuomazga). Sibiro platformoje vyko vulkanizmas (dėl karštųjų taškų), susidarė lavos srautai. Triaso pabaigoje suaktyvėjo Pangėjos skilimas. Plėtėsi Karoo riftų sistema, aktyvėjo jūros dugno plėtimasis Neotetijos vandenyne, su Laurazijos (dabartinės Eurazijos) pakraščiu susidūrė keli Kimmerio plokštės blokai – prasidėjo ankstyvoji kimerinė kalnodara, dėl kurios iškilo gretimos Rytų Europos ir Vakarų Sibiro sritys.
Triaso klimatas buvo karštas ir sausas, ryšku sezoniškumas. Poliariniai regionai buvo drėgni. Dabartinėje Šiaurės Amerikoje, Europoje, Afrikoje kaupėsi terigeninės nuogulos – raudonspalviai moliai ir smėliai, smiltainiai. Sekliose jūrose šilto žemyninio klimato sąlygomis padidėjo garavimas, susidarė druskingi ežerai, kaupėsi evaporitinės nuosėdos. Regionuose, kur būta drėgno klimato (dabartinė Azija, Pietų Amerika, Pietų Afrika, Indija, Rytų Australija) formavosi anglingi klodai. Vandenynuose kaupėsi jūrinės nuosėdos – klintys, molio skalūnai, smiltainiai. Antrojoje triaso pusėje ties Vidurio Europa susidarė gipsų storymės, vulkanizmo paveiktuose rajonuose – lavos, tufai, Sibiro platformoje – trapai. Triaso pabaigoje klimatas pasidarė drėgnesnis. Išplito žemyninis‑lagūninis režimas, kuriame klostėsi aridinio klimato raudonspalvės nuogulos (Europoje, Šiaurės Amerikoje).
triaso raudonspalvių terigeninių nuogulų atodanga (Cerro de Vilarinha, Pietvakarių Portugalija)
Paleoflora ir paleofauna
triaso belemnitų fosilijos
triase gyvenusio ichtiozauro fosilija
Triaso augalijoje, kaip ir perme, vyravo paparčiai, spygliuočiai, plikasėkliai augalai (pušūnai ginkainiai). Antrojoje triaso pusėje atsirado naujos pušūnų grupės – cikainiai ir benetitainiai. Gyvūnijoje įsivyravo stambūs ropliai: sausumoje – dinozaurai, krokodilai, jūrose – ichtiozaurai, pleziozaurai. Išnyko skydagalviai varliagyviai (stegocefalai) ir primityvieji ropliai kotilozaurai. Jūrose vyravo galvakojai moliuskai, pilvakojai moliuskai ir dvigeldžiai moliuskai, sumažėjo pečiakojų, foraminiferų. Atsirado amonitai, belemnitai, šešiaspinduliniai ir aštuonspinduliniai koralai, triaso pabaigoje – pirmieji žinduoliai Eozostrodon (manoma, kad jie išsivystė iš išnykusių roplių terapsidų – Therapsida), kaulingosios žuvys, vėžliai (seniausias žinomas Proganochelys genties vėžlys), varlės, salamandros, driežai ir gyvatės.
Naudingosios iškasenos
Gausu triaso sistemos naudingųjų iškasenų: akmens ir rusvųjų anglių (didžiausi klodai Sidnėjaus, Apalačų, Čeliabinsko, Kuznecko anglių baseinuose), naftos ir dujų (Alžyras, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Libija), barito, boksitų, akmens druskos, anhidrito, gipso, dolomitų, klinčių, kaolinitinio molio, geležies, vario, nikelio, cinko, alavo, švino, sidabro, urano ir kitų rūdų.
Tyrinėjimai
Triaso sistemą pirmą kartą išskyrė F. von Alberti (1834) pagal visoje Vokietijoje ir Europos šiaurės vakarinėje dalyje slūgsančią trinarę uolienų (raudonspalvių terigeninių nuogulų, kreidos ir juodojo molio skalūnų) storymę. Šią sistemą dar tyrė L. Buchas, K. Dineris, W. H. Waagenas (Vokietija, Austrija), A. Keizerlingas, A. Mazarovičius (Rusija), E. T. Tozeris (Kanada) ir kiti.
Triasas Lietuvos teritorijoje
Lietuvos triaso periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos schema
Lietuvoje (išskyrus šiaurės rytinę dalį) paplitusi tik apatinio triaso ryškiai raudonų ir rusvų molių, mergelių ir smėlių storymė, vietomis išmarginta melsvai ir žalsvai pilkais mergelių bei molių intarpais ir tarpsluoksniais; bendras nuosėdų storis daugiau kaip 250 metrų.
Lietuvos šiaurės vakarinėje dalyje Vadaksties, Dabikinės upių atodangose, Šaltiškių molio karjere (Akmenės rajono savivaldybės teritorija) triaso sluoksniai slūgso arti Žemės paviršiaus, Lietuvos pietvakariuose – 200–560 m gylyje. Dabartinės Lietuvos teritorijoje ankstyvojo triaso vandens baseiną sudarė žemyninis ežeras, kuriame klostėsi aliuvinės ir deltinės dykuminio klimato raudonspalvės smėlingos molingos nuosėdos. Pietvakarių kryptimi šiose nuosėdose atsirado karbonatinės sudėties sluoksnių; tai rodo, kad ankstyvajame triase formavosi ne tik žemyninės‑lagūninės, bet ir jūrinės nuosėdos. Svarbiausia Lietuvoje triaso periodo naudingoji iškasena – molis, kasamas Šaltiškių molio karjere (Šaltiškių molio telkinys; klodo storis daugiau kaip 100 metrų). Dėl margumo triaso uolienos lengvai atskiriamos nuo kitų sistemų nuosėdinių uolienų. Jų dar yra Latvijos pietvakarinėje dalyje, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, Baltijos jūros akvatorijoje.
triaso molis (Šaltiškių molio karjeras)
Lietuvos triaso uolienose (daugiausia Nemuno ir Tauragės svitose) aptinkama pilvakojų moliuskų, žiaunakojų ir kiautuotųjų vėžiagyvių, menturdumblių (Charophyta) liekanų, taip pat sporų ir žiedadulkių. Tauragės svitoje randama stipinpelekių žuvų (Actinopterygii) žvynų.
Lietuvoje triaso uolienas pirmą kartą aptiko ir aprašė estų geologas C. Grewingkas 1857 Purmaliuose išgręžus pirmą margaspalvius molius kirtusį gręžinį. 1897 A. K. Jentschas (Vokietija) šiuos molius ir mergelius pavadino pagal vietovės vardą Purmalių mergeliais, bet juos priskyrė viršutiniam devonui. 1926 J. Dalinkevičius triaso sluoksnių aptiko Vadaksties upės atodangoje, 1928 – Papilės gręžinyje. 1967 J. Kisnėrius pagal litologinius kriterijus pateikė stratigrafinį suskirstymą, padalydamas margaspalvę storymę į penkias svitas. Triasą tyrinėjo Valentas Katinas, L. Saidakovskij, N. Skupinas, P. Suveizdis, A. Vala.
3121