trigonomètrija (gr. trigōnon – trikampis + metreō – matuoju), matematikos šaka, tirianti kiekybinius trikampio elementų ryšius naudodamasi trigonometrinėmis funkcijomis. Nagrinėjama euklidinėje ir neeuklidinėje geometrijose. Pagal tai, ar trikampis yra plokštumoje ar sferoje, skiriama plokštumos trigonometrija ir sferinė trigonometrija. Trigonometrijos svarbiausias formules nusako kosinusų teorema, sinusų teorema, tangentų teorema.
Pirmieji trikampius spręsti pradėjo astronomai, todėl trigonometrija (ypač sferinė) klostėsi kaip astronomijos šaka. Kai kurios plokštumos trigonometrijos teoremos minimos Euklido Pradmenyse (4 a. pr. Kr.). 9–10 a. plokštumos trigonometriją plėtojo arabų matematikai al-Batanijus ir Abu al Vafa, 12 a. indų matematikas Bhaskara, 13 a. persų astronomas Nasiras ad Dinas at Tusi, 15 a. Regiomontanus įrodė tangentų teoremą. 16–17 a. trigonometriją plėtojo M. Kopernikas, T. Brahe, F. Viète’as, J. Kepleris. Apie 16 a. trigonometrija atsiskyrė nuo geometrijos, įgavo algebrinį‑analizinį pobūdį, t. y. algebrinių lygčių sprendiniai imti reikšti naudojant trigonometrines išraiškas. Trigonometrija naudojamasi sprendžiant mokslo taikomosios veiklos problemas: sudarant žemėlapius, nustatant artilerijos sviedinio trajektoriją ir kitur. Dabartinę trigonometriją 18 a. sudarė L. Euleris. Trigonometrinių funkcijų išraiškose atsirado kompleksiniai skaičiai. Pvz., Eulerio formulė eir = cos r + i sin r; čia i – menamas vienetas. 19 a. pradžioje J. Fourier atrado, kad beveik visos periodinės funkcijos reiškiamos pagrindinių trigonometrinių funkcijų begaline eilute.
1751