trlaukis, primityvùsis trlaukis, pereinamoji iš dirvoninės į pūdyminę žemdirbystės forma.
Dirbamoji žemė skirstoma į tris plotus: vienas suariamas ir apsėjamas, kiti du pūdymuoja.
Spėjama, kad Lietuvoje praktikuotas trejų metų žemės sklypų dirbimo ciklas: kasmet ūkyje būdavo ariama ir apsėjama apie 1/3 žemės, 2/3 pūdymuoja; nuėmus derlių artoji žemė paliekama dvejus metus pūdymuoti.
Tokia žemdirbystės sistema vyravo 13–14 a., 15 a. ją ėmė keisti modernusis trilaukis su sėjomaina.