trimtai, lietuvių muzikos instrumentai – pūstukiniai aerofonai. Senoviniai trimitai buvo rago, žievės (tošies) ir mediniai. Rago trimitai: tauro (stumbro) rago medžioklės ragas (be skylučių, išgaunami keli natūraliosios gamos garsai), jaučio ragas (be skylučių, kartais su skylutėmis; išgaunami keli mažorinės gamos garsai), ožragis (dažniausiai su 3–5 skylutėmis arba be jų, su skylutėmis ir pririšamu kaip klarneto liežuvėliu). Medžioklės ragu pūsdavo tik signalus, jaučio ragu ir ožragiu kerdžiai pūtė signalus, trimitavo liaudies melodijas, improvizavo, ožragiu tirliavo (tirliavimai; Šiaurės rytų Aukštaitija), kartais griežė šokių muzikos ansambliuose, Velykų procesijoje (Žemaitija). Žievės trimitas be skylučių, susuktas iš alksnio, pušies žievės arba beržo tošies, kartais turėjo įstatytą dvigubą nendrės liežuvėlį, juo išgaunami keli natūraliosios gamos garsai. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (jų buvo ir Vidurio Lietuvoje) žievės trimitus naudojo kerdžiai, medžiotojai. Mediniai trimitai: kerdžiaus trimitas, ragai (5 kumpų medinių trimitų rinkinys), daudytės.
Trimitas labai senos kilmės. Pietų Lietuvoje 1809 rastas 13 a. signalinio rago varinis apkaustas. Mediniai trimitai minimi 16 a. pirmos pusės istoriniuose raštuose (S. Daukanto teigimu – 12 a. senovės slavų kronikose). Naudoti signalams ir senosioms apeigoms. Biržų apskrityje ragų paplitimo židiniai buvo kas 5–7 kilometrai (kaip ir Pietryčių Lietuvos piliakalniai, nuo kurių keterų žinios perdavinėtos laužais). Senųjų tikėjimų liekana – trimitavimas dviese, penkiese, paplitęs ir kitų tautų tikėjimuose, gali sietis su toteminių gyvūnų garbinimu. Trimitai išnyko 20 a. pirmoje pusėje. Rekonstruotus trimitus naudoja folkloro ansambliai. Nuo 1940 medinių trimitų gamyba (meistrai P. Kupčikas ir P. Serva) supaprastinta: trimitai apvejami tošį imituojančiu nudažytu popieriumi. Naudojami dainų ir šokių ansambliuose, liaudies instrumentų orkestruose.
L: M. Baltrėnienė, R. Apanavičius Lietuvių liaudies muzikos instrumentai Vilnius 1991.
764