tro sonatà, baroko instrumentinės muzikos žanras; sonatos ankstyvoji atmaina. Ciklinis kūrinys, kurio partitūrą sudarė trys partijos: du aukštos tesitūros melodinės funkcijos instrumentai (dažniausiai smuikai, fleitos, obojai) ir harmoninis pagrindas – skaitmeninis bosas, kurį atlikdavo bosinis styginis instrumentas (dažniausiai viola da gamba) ir klavesinas arba vargonai.
Susiklostė 17 a. pradžioje Šiaurės Italijoje vėlyvojo Renesanso žanrų (kanconų, ričerkarų ir kitų) pagrindu. Trio sonatos pradininku laikomas L. Viadana. Ankstyvosioms trio sonatoms (G. Rossi, S. Bernardi, B. Marini) būdinga monociklinė struktūra, dalių kiekis ir pobūdis skyrėsi. 17 a. viduryje (pirmiausia B. Marini ir G. B. Legrenzi kūryboje) trio sonata išsiskyrė į du žanrinius tipus: sonata da camera (kamerinė sonata) ir sonata da chiesa (bažnytinė sonata). 17 a. viduryje–18 a. pirmoje pusėje trio sonata buvo paplitusi įvairių šalių muzikoje. Italijoje vertingų trio sonatų sukūrė A. Corelli, G. Torelli, A. Caldara, A. Veracini, T. Vitali, Prancūzijoje – M. Marais, F. Couperinas, J.‑M. Leclairas, Vokietijoje – G. Ph. Telemannas, G. F. Händelis ir kiti. Trio sonata turėjo reikšmės 17 a. pabaigoje susiformuoti solinei sonatai, 18 a. viduryje – trio ir styginių kvarteto žanrams.
L: D. Palionytė Baroko epochos sonata / Muzikos kalba d. 2 Barokas Vilnius 2006; W. S. Newman The Sonata in the Baroque era Chapel Hill 21966.
2309