Tzara Tristan (Tristanas Carà), tikr. Samuel Rosenstock 1896 04 16Moineşti (Bacău apskr., Rumunija) 1963 12 25Paryžius, rumunų ir prancūzų poetas. Dadaizmo vienas pradininkų ir lyderių. 1916 Ciuriche užeigoje Cabaret Voltaire rengė publiką šokiruojančius dadaistinius spektaklius. 1917 įsteigė žurnalą Dada, 1918 išleido dadaistų I manifestą. 1919 atvyko į Paryžių, bendradarbiavo siurrealistų žurnale Littérature, bet vėliau pabrėžė dada ir siurrealizmo estetinių principų skirtumą. 1934 išvyko į Ispaniją, kovojo respublikonų gretose.
Tristan Tzara
Kūryba
Estetiniai principai išdėstyti Septyniuose dada manifestuose (Sept manifestes dada 1924), juose skelbiama karas visoms miesčioniškos kultūros ir estetikos vertybėms, nihilistinis požiūris į kalbą, nepriimtinai pasaulio tvarkai priešpriešinama netvarka ir chaosas. Anot T. Tzaraʼos, vaizdas ne puošmena, o kūrybos akto ir jo kritikos instrumentas, metaforą keičia metamorfozė.
Poezijoje (eilėraščių rinkiniai Pirmas dangiškas pono Antipirino nuotykis / La Première Aventure céleste de M. Antipyrine 1916, Dvidešimt penki eilėraščiai / Vingt-Cinq poèmes 1918, Apie mūsų paukščius / De nos oiseaux 1923, Apytikslis žmogus / L’Homme approximatif, parašyta 1925–30, išleista 1931, Kur geria vilkai / Où boivent les Loups 1932, Antigalva / L’Antitête 1933, Grūdai ir išeitys / Grains et issues 1935, Antras dangiškas pono Antipirino nuotykis / La Deuxième Aventure céleste de M. Antipyrine 1938, Laimėti vidudieniai / Midis gagnés 1939) siekiama išlaisvinti žodį nuo bet kokių religinių, socialinių ir etinių asociacijų, paversti jį savarankišku daiktu, kartais tiesiog garsų kompleksu, vartojami naujadarai, kartojami žodžiai ir garsai, naudojama įvairus šriftas. Atmesdamas poetinius štampus, neigdamas ką tik iškeltą teiginį, ironijos ir humoro priemonėmis kūrė paradoksalius, neįprastus vaizdus, bet juose juntama ir kitokio pasaulio ilgesys, vidinių vertybių paieškos. Pjesėje Dujinė širdis (Le Cœur à gaz, pastatyta 1923, išleista 1946) absurdiškos situacijos, nerišlus dialogas atskleidžia miesčioniškos būties beprasmybę. Po II pasaulinio karo poezijoje išryškėjo pozityvus pradas, totalus griovimas lyrinio subjekto sąmonėje siejamas su tikėjimu konstruktyvia revoliucija, nerimu dėl žmogaus ateities (eilėraščių rinkiniai Tuo tarpu / Entre-temps, Gyvenimo ženklas / Le Signe de vie, Žemė žemėje / Terre sur terre, visi 1946, Bėgimas / La Fuite 1947, Fazės / Phases 1949, Žmogaus atmintis / De Mémoire d’homme 1951, Vidinis veidas / La Face intérieure 1953, Leistinas vaisius / Le Fruit permis 1956, Rožė ir šuo / La Rose et le Chien 1957, Brolis miškas / Frère bois 1958).
T. Tzaraʼos estetika veikė tolesnę avangardistinės literatūros raidą, absurdo teatrą, bytnikų kūrybą.
510