Tristãnas ir Izòlda (Tristan et Iseut), keltų viduramžių legendos herojai. Legenda pasakoja apie keltų genties vado ar karaliaus žmonos meilę jo sūnėnui, jų pabėgimą, klajones ir tragišką mirtį. 12 a. legenda literatūriškai apdorota ir užrašyta, jos pagrindu 12 a. pabaigoje normanų truveras Béroulis ir Thomas de Bretagne’is sukūrė seniausias Romano apie Tristaną ir Izoldą (Le Roman de Tristan et Iseut) versijas (išliko tik fragmentai). Pagal Béroulį vokiečių poetas E. von Oberge 12 a. pabaigoje parašė eiliuotą romaną, pagal Thomas de Bretagne’io versiją vokiečių poetas Gottfriedas von Strassburgas sukūrė epinę poemą (abiejų liko tik fragmentai). Visos minėtos versijos – anoniminio autoriaus apie 1150 sukurto romano perdirbiniai. Béroulio ir Thomas de Bretagne’io romano fragmentais pagrįsti vėlesni perdirbiniai daugeliu Vakarų Europos kalbų. Prancūzų viduramžių tyrinėtojas J. Bédier (1864–1936) iš likusių fragmentų 1900 atkūrė visą legendą (daugiausia naudojosi Béroulio versija, o 1902 išleido Thomas de Bretagneʼo romano fragmentus su moksliniais komentarais). Tristano ir Izoldos legendai būdinga pagrindiniai riterinio romano elementai: fantastika, nuotykiai, meilės tema, jausmo ir pareigos konfliktas. Meilė idealizuojama, pateikiama kaip fatališka neišvengiamybė, jai neįmanoma atsispirti (herojai išgeria užburto meilės gėrimo). Tragiška meilės istorija atskleidžiama viduramžių buities, keltų gamtovaizdžio fone. Pražydęs erškėtis sujungia mylimųjų kapus, simbolizuodamas meilės pergalę prieš mirtį. Šią legendą panaudojo Vakarų Europos romantikai, jos pagrindu R. Wagneris sukūrė to paties pavadinimo operą (pastatyta 1865).
L: Ž. Bedjė Romanas apie Tristaną ir Izoldą Vilnius 21967.
510