trofjus (lot. trop(h)aeum < gr. tropaion – pergalės paminklas), per karą nugalėtojo iš priešo paimtos, pastarojo paliktos mūšio lauke arba kapituliuojant atiduotos vėliavos, karo technika ir kitos materialinės vertybės. 1907 Hagos konvencija leidžia kaip trofėjų paimti priešiškos valstybės pinigines lėšas, ginklų sandėlius, transporto priemones, maisto atsargas, kitą kilnojamąją nuosavybę, kuri gali būti panaudota karo veiksmams. Priešui kapituliavus trofėjus pajamuojamas tarptautinę teisę atitinkančiais dokumentais ir gali būti naudojamas tik leidus aukštesniajai vadovybei po to, kai jį apžiūri specialistai. Vietoje nepanaudotas trofėjus evakuojamas į užnugarį. Mūšyje, ypač teritorinėje gynyboje ir partizaninėje kovoje, paimta karo technika, ginkluotė, maisto produktai, vaistai ir kitos materialinės vertybės gali būti panaudotos pagal paskirtį paėmusių padalinių reikmėms. Medicinos transporto priemonių paskirtis negali būti keičiama (vežami tik sužeistieji ir ligoniai). Trofėjaus paėmimo tvarką nustato kariuomenės lauko statutai. Jūros trofėjus (paimtas priešo laivas ir kitas turtas) vadinamas prizu.
Trofėjus Lietuvoje
Lietuvoje žymiausi trofėjai – per Žalgirio mūšį paimtos Vokiečių ordino vėliavos – kurį laiką saugotos Vilniaus katedroje. Per karą su Švedija Livonijoje paimtos vėliavos iš Lietuvos buvo nuvežtos į Varšuvą (vėliau sudegė), po 1608 mūšio prie Pärnu karo trofėjai buvo iškilmingai rodomi Vilniuje. Per Šiaurės karą Švedija kaip trofėjus paėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ginklus ir vėliavas. 1918–20 Lietuvos kariuomenė paėmė Rusijos, Lenkijos, bermontininkų trofėjų. Iš bermontininkų kaip trofėjai buvo paimti: 7671 šautuvas, 355 kulkosvaidžiai, 59 patrankos, 27 minosvaidžiai, 8 bombosvaidžiai, amunicija ir kitas turtas už apie 150 mln. auksinų.