trompe l’œil (pranc. akių apgaulė), iliuzionistinio paveikslo rūšis (dažniausiai natiurmortas, kartais peizažas), kuriame virtuoziškai mėgdžiojamos realybės formos. Žaidybiniu paveikslu siekiama apgauti žiūrovą: suklaidinti jo jutimus, įtikinti, kad jis mato tikrovės fragmentą.
E. Collier. Trompe l’œil su rašymo priemonėmis (apie 1699, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
Dažniausiai tapytas aliejiniais dažais, kartais atliktas intarsijos technika. Tokių kūrinių būta jau antikoje. Renesanso epochos italų dailininkas, architektas ir meno istorikas G. Vasari aprašė, kaip Giotto di Bondone apgavo savo mokytoją G. Cimabue, paprašęs nubaidyti nupieštą vabzdį. Trompe l’œil buvo populiarūs 17 a. Nyderlanduose, 18–19 a. – Prancūzijoje. Susiklostė pastovi trompe l’œil ikonografija: vaizduoti buities reikmenys, medžioklės įrankiai ir trofėjai, gėlės, vaisiai, kartais spintų duryse įtaisytomis kompozicijomis imituotas baldo vidaus turinys. 18–19 a. trompe l’œil itin pamėgo kolekcininkai. Panašumų į trompe l’œil yra P. Picasso ir G. Braque’o ankstyvuosiuose kubistiniuose paveiksluose.