trubadrai (pranc. troubadours, provans. trobador), 11–13 a. provansalų dainiai. Žinoma apie 500 trubadūrų, tarp jų 30 moterų, 4–5 karaliai, kiti – feodalai, riteriai, dvasininkai, amatininkai. Trubadūrų lyrika pasižymi griežtomis taisyklėmis, lėmusiomis jos pagrindinius žanrus. Trubadūrų poezijos ištakos – liaudies dainos ir arabų meilės lyrika, pasiekusi Provansą per Ispaniją. Kūriniai dainuojami dažniausiai pritariant muzikos instrumentu, atliekami pačių poetų, menestrelių arba žonglierių. Kūrinio metrika ir kompozicija siejama su tema – kurtuazine meile, karo žygiais arba politiniais, socialiniais motyvais. Trubadūrų lyrikos žanrai: kancona, trumpesnis kanconos variantas versas (vers), sirventa, tensona, rauda, žok partitas, arba partimenas (jok partit > žaidimas dalimis, partimen > atskirtis; tai savotiškas protų žaidimas, retorikos pratybos), pastorelė, alba, vakaro daina serena (serenados prototipas).
Skiriami trubadūrų lyrikos 3 laikotarpiai. Pirmajam, kai dar buvo nenusistovėję kurtuazinės lyrikos kanonai, atstovauja vienas pirmųjų žinomų trubadūrų Guilhemas de Peitieus’as (11 a.), Akvitanijos ir Gaskonės kunigaikštis Guillaume’as IX, Blaye’os kunigaikštis Jaufré Rudelis (12 a.), Marcabru (kūrė 1135–50). 12 a. pabaigoje – 13 a. pradžioje klasikiniu trubadūrų lyrikos laikotarpiu – galutinai susiklostė kurtuazinės meilės ir moralės nuostatos, pastebima vadinamojo aiškaus ir tamsaus stiliaus priešprieša. Tamsiojo stiliaus atstovai Arnautas Danielis (kūrė apie 1180–1200) ir Orange’o grafas Raimbautas III sukūrė sudėtingą poetinę sistemą, siekė pabrėžti trubadūrų lyrikos ir eilinių dainių kūrybos skirtumą. Žymiausi klasikinio laikotarpio trubadūrai: meilės dainius Bernard’as de Ventadouras (kūrė 1150–1195), Arnautas de Maruelis (kūrė ~1170–1200), Guirautas de Borneilis, kurtuazinę meilę fantastiniais motyvais praturtinęs Peire’as Vidalis (1175–1205), Bertranas de Bornas, išgarsėjęs sirventomis ir rauda mirus Anglijos karaliui Henrikui II Plantagenetui. 13 a. pradžioje prasidėjus albigiečių karams daug trubadūrų pabėgo į Italiją, Ispaniją, Provanso lyrika išgyveno kritinį laikotarpį, įsigalėjo politinė tematika. Peire’as Cardenalis, Guilhemas Figueira daugiausia kūrė sirventas, smerkė inkviziciją, Šiaurės Prancūzijos baronus, siekiančius užgrobti Provanso žemes. Guillaume’o IX anūkė Eleonora Akvitanietė, ištekėjusi už Anglijos karaliaus Henriko II, pasikvietė į savo dvarą trubadūrų, tarp jų Bernard’ą de Ventadourą, propagavo Provanso kultūrą. Trubadūrų lyrika stipriai veikė vokiečių minezangą, Dante’s ir F. Petrarcos kūrybą, o per ją – visos Europos Renesanso poeziją, jos įtaka ryški romantikų, H. Heine’s, J. L. Uhlando, G. Carducci, anglų prerafaelitų lyrikoje.
L: P. L. Bertaud, J. Lesaffre Guide des études occitanes Paris 1953; Ch. Camprou Histoire de la littérature occitane Paris 1953; Encyclopédie de la Pléiade vol. 3 Histoire des littératures Paris 1978; N. Labère Littératures du moyen Âge Paris 2009.
510