tūba
tūbà (lot. tuba – vamzdis), muzikos instrumentas – chromatinis bosinės arba kontrabosinės tesitūros lūpinis aerofonas.
Sandara
tūba (Kauno muzikinio teatro nuosavybė)©
Vamzdis kūgiškas, susuktas į pailgą kilpą ir baigiasi aukštyn nukreiptomis platėjančiomis žiotimis. Tūba turi taurelės pavidalo pūstuką ir 4–6 ventilius. Būna bosinės (F ir Es; Es derinimo bosinė tūba vadinama bombardonu) bei kontrabosinės (C ir B) tūbos. Simfoniniame orkestre dažniausiai pučiama kontrabosinė B derinimo tūba, jos bendras diapazonas C1–b (f1). Pučiamųjų orkestre naudojamos Es ir B tūbos. Natos rašomos su boso raktu, diapazonas priklauso nuo derinimo. Vieno ir to paties derinimo tūbos gali būti skirtingo diapazono dėl ventilių nevienodo skaičiaus.
Istorija
Tūbos pirmtakai – serpentas, ofikleidas, basethornas (sukonstruoti 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje) ir kiti lūpiniai muzikos instrumentai su skylučių bei vožtuvėlių sistema. 1835 W. Wieprechtas ir K. Moritzas (Vokietija) sukonstravo F derinimo bosinę ventilinę tūbą, čekas V. Červený 1845 – C ir B derinimo tūbą. Orkestre tūbą pirmąkart panaudojo R. Wagneris. Ilgainiui tūba visiškai pakeitė iki tol naudotą ofikleidą.
bombardonas
1042