Tulà, miestas Rusijos Federacijos europinės dalies vakaruose, į pietus nuo Maskvos, prie Upos (Okos dešinysis intakas) upės; srities centras. 475 161 gyventojas (2020; aglomeracijoje 601 800 gyventojų).
Per Tulą eina Maskvos–Charkovo (Ukraina) geležinkelis, Maskvos–Simferopolio (Ukraina), Kalugos–Riazanės plentai. Oro uostas (į šiaurę nuo Tulos). Metalo apdirbimo, maisto, statybinių medžiagų, elektrotechnikos, popieriaus, tekstilės pramonė, ginklų ir šaudmenų, žemės ūkio mašinų, transporto priemonių, kasybos įrenginių, muzikos instrumentų (akordeonų, bajanų), baldų, žaislų gamyba. Virdulių gamybos amatai. Tulos apylinkėse kasama rusvosios anglys, geležies rūda. Tulos (įkurtas 1930), L. Tolstojaus pedagoginis (1938–94 institutas) universitetai, Artilerijos ir karinės inžinerijos, Ekonomikos ir vadybos, Ekonomikos ir informatikos institutai, Maskvos finansų ir ekonomikos, Tarptautinio teisės, Tarptautinio verslo ir vadybos institutų, Maskvos meno ir kultūros universiteto, Chimkų tarptautinis turizmo akademijos filialai.
pėsčiųjų gatvė Tuloje
Ginklų istorinis (įkurtas 1724), meno (1919), kraštotyros (1937), virdulių (1990) muziejai, karo istorinis ir gamtos muziejus draustinis Kulikovo laukas, istorijos, architektūros ir kraštovaizdžio muziejus Tulos nekropolis. Netoli Tulos, Jasnaja Polianoje palaidotas L. Tolstojus, yra jo namas muziejus. Dramos, kamerinis dramos, jaunojo žiūrovo, lėlių teatrai. Cirkas. Zoologijos sodas, egzotariumas. Parkai.
Architektūra
Tulos kremlius (1521); dešinėje – Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboras (1764)
Miesto planas spindulinis pusiau žiedinis, su taisyklingo plano elementais (suformuotais pagal 1779 planą). Senamiestis išsidėstęs Upos kairiajame krante. Stačiakampio plano kremlius (sienos ir bokštai, 1521) su Dievo Motinos Užmigimo, arba Uspenijės, soboru (1764) ir varpinė (1776). Cerkvės: Naryškinų stiliaus Apreiškimo (1692), barokinė Mikalojaus Zareckiečio (1734), Kristaus Žengimo į dangų (1787), klasicistinė Šv. Petro ir Pauliaus (1848). Barokiniai ir klasicistiniai gyvenamieji namai.
2271
Istorija
Minima nuo 1146 (kitų nuomone – nuo 1382). Priklausė Riazanės kunigaikštystei, nuo 1503 – Maskvos didžiajai kunigaikštystei. 16–17 a. svarbus Rusijos pietinio pasienio atsparos punktas. 1514–21 įtvirtinta (pastatytas mūrinis kremlius). 1552 atlaikė Krymo chano Devleto I Girėjaus kariuomenės apgultį. Rusijos sienai pasislinkus piečiau, 17 a. viduryje tapo prekybos ir pramonės centru. Tradiciškai plėtota kalvystė, nuo 1595 gaminti ginklai (caras atleido ginklakalius nuo prievolių). 1712 pastatyta valstybinė ginklų gamykla. 18 a.–20 a. pradžioje svarbus ginklų gamybos centras; dar garsėjo virduliais – samovarais (1913 veikė 50 fabrikų), juvelyrika. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įsteigta metalurgijos, metalo apdirbimo, cukraus pramonės įmonių. 1941 10–12 beveik visa apsiausta nacių Vokietijos kariuomenės, bombarduota, bet neužimta. 1797–1929 gubernijos, nuo 1937 srities centras.
Lietuviai
1911 Tuloje dirbo 9 lietuviai farmacininkai (vienas turėjo vaistinę). Per I pasaulinį karą įsikūrė nemažai lietuvių karo pabėgėlių (K. Venclausko ir S. Jakševičiūtės šeima), buvo atkelta Žemaičių vyskupijos kurija (kun. J. J. Skvireckas). Veikė lietuviška pradinė mokykla (mokytojas – A. J. Greimo tėvas J. Greimas), evakuota Vilniaus piešimo mokykla, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, Lietuvių socialdemokratų partijos organizacija; 1917 ji įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją (bolševikų).
Tulos ginklų istorinis muziejus