tungusų ir mandžiūrų kalbos

tungùsų ir mandžirų kabos, altajiečių kalbų šeimos šaka. Vartojamos Rytų Sibire (Rusija) ir Šiaurės rytų Kinijoje (Mandžiūrijoje). Skiriamos tungusų ir mandžiūrų kalbų 3 grupės: šiaurės (Sibiro; evenkų kalba, apie 30 000 kalbančiųjų, evenų kalba, apie 6000, negidalų kalba, apie 80), pietų (Amūro; nanajų kalba, apie 1500, ulčių, apie 160, udegėjų, apie 110, orokų kalba, apie 50, oročių kalba, apie 10), mandžiūrų (sibinų, apie 30 000, mandžiūrų, apie 60, 14 a. išnykusi džurdžėnų kalba). Iš viso kalbančiųjų apie 68 000 (21 a. pradžioje). Tungusų ir mandžiūrų kalbos agliutinacinės. Skiriama 8 balsiai (ilgieji ir trumpieji), 16–18 priebalsių, žodžio pradžioje negalima 2 priebalsių sandūra, būdinga balsių harmonija. Neturi gramatinės giminės kategorijos. Būdinga sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Seniausi rašto paminklai džurdžėnų kalbos iš 12 amžiaus. Rusijoje paplitusios kalbos vartoja kiriliką, mandžiūrų ir sibinų kalbos – 16–17 a. mongolų rašto pagrindu sukurtą mandžiūrų raštą. Biblija išversta į evenų (1880), evenkų (1995), nanajų (1884), mandžiūrų (1835) kalbas. Visomis kalbomis išleista žodynų, gramatikų. Evenkų ir sibinų kalbomis transliuojamos radijoir televizijos laidos. Tungusų ir mandžiūrų kalbos yra sparčiai nykstančios.

85