Tuniso gamtinis žemėlapis
Tunso gamtà
Krantai
Tuniso šiaurėje krantai statūs, rytuose – lėkšti, su lagūnomis. Kranto linijos ilgis 1148 kilometrai. Didžiausios įlankos: Tuniso, al Chammamato, Gabeso įlanka. Gabeso įlankoje yra Džerbos ir Kerkennos salos.
Reljefas
Tuniso rytinėje dalyje plyti plati pakrantės žemuma. Šiaurinėje dalyje ištįsę Atlaso kalnų (Tel Atlaso ir Sacharos Atlaso) rytiniai pakraščiai ir plynaukštės; užima apie 30 % šalies teritorijos. Tel Atlaso kalnuose yra aukščiausia Tuniso viršūnė – Šambi kalnas (1544 metrai). Į pietus nuo Atlaso kalnų driekiasi stepinės lygumos; jose yra nenutekamų įdubų ir sezoninių ežerų. Prie Viduržemio jūros palei Libijos sieną plyti al Džifaros žemuma, vakaruose pereinanti į az Zahro plokščiakalnį (aukštis iki 700 metrų). Tuniso pietinę ir pietvakarinę dalį užima Sacharos dykumos Didysis Rytų ergas, pietrytinę dalį – Ksuro kalnai (iki 715 metrų).
Klimatas
Šiaurėje klimatas mediteraninis, pietuose – tropinis žemyninis, labai sausas. Aukščiausia temperatūra Viduržemio jūros pakrantėje nuo 15–17 °C (sausį) iki 31–37 °C (kartais 45–50 °C; rugpjūtį), žemiausia atitinkamai nuo 7–9 °C (kartais iki –5 °C) iki 21 °C. Tuniso vidurinėje dalyje temperatūra nuo 4–5 °C (–2, –5 °C) iki 22–23 °C. Atlaso kalnuose per metus iškrinta 400–600 mm kritulių, į pietus nuo jų – 100–200 mm; daugiausia lyja nuo lapkričio iki kovo–balandžio mėnesio. Nuo Sacharos dykumos pučia stiprus sausas ir šiltas pietų ir pietvakarių krypties vėjas sirokas, kuris kalnuose pereina į feną; pakrantėse pučia brizas.
Džerido įduba
Vidaus vandenys
Tuniso šiaurinę ir rytinę dalis apima Viduržemio jūros baseinas, vidurinėje ir pietinėje dalyse – nenuotakios sritys. Upės daugiausia vadės. Didžiausia upė – Medžerda (ilgis 460 km; teka į Tuniso įlanką). Didžiausias ežeras – Bizerta. Yra nenuotakių įdubų; didžiausios – Džerido (plotas apie 225 km2), Garsos. Įdubos lietinguoju periodu tampa druskingais ežerais, sausuoju – druskožemiais.
Dirvožemiai
Tuniso šiaurės vakarų dalies kalnuose ir plynaukštėse daugiausia yra rudžemių, tarpukalnių slėniuose – derlingų salpžemių ir verstžemių. Šiaurrytinės dalies kalnų pietinius šlaitus, Gabeso įlankos pakrantes ir al Džifaros žemumas dengia pusdykumių kalciažemiai. Pietuose vyrauja smėlingų dykumų pradžiažemiai.
Augalija
Augalija mediteraninė; kalnų šlaituose yra miškų (auga kamštiniai ąžuolai, alyvmedžiai). Lygumose daugiausia auga varpinės žolės, kiečiai, druskės, vadžių slėniuose – akacijos, požirniai, eglūnai.
Gyvūnija
Šiaurėje veisiasi šernai, muflonai, kitur – karakalai, šakalai, hienos, lapės, antilopės, gazelės, įvairūs graužikai, ropliai.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 2,5 % Tuniso ploto. Tuniso gamtai didžiausią žalą daro netinkamas nuotekų ir atliekų tvarkymas (ypač turizmo regionuose) bei nekontroliuojamas mineralinių trąšų naudojimas. Yra 8 nacionaliniai parkai, gamtos, gyvūnijos rezervatai ir kitos saugomos teritorijos.
Į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Iškelio nacionalinis parkas (1980).
4 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai (visi nuo 1977) – Džebel Bou-Hedma, Džebel Chambi, Iškelio ežeras, Zembros ir Zembretos salos.
41 Ramsaro konvencijos (Tunise įsigaliojo 1981) saugoma vietovė (plotas 8403,63 km2).
Sacharos smėlynuose