Tunso istòrija
Ikiislaminis laikotarpis
Archeologiniai radiniai (Kelibija) liudija žmones Tuniso teritorijoje gyvenant bent nuo vidurinio akmens amžiaus. Aptikta Kapsos kultūros (dešimtas–šeštas, kitais duomenimis – aštuntas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų) archeologinių radinių, Sacharos dykumoje – uolų meno, leidžiančio manyti, kad Tuniso teritorijoje lankėsi ir apsigyvendavo berberų ir kitų afrikiečių iš pietų. Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų derlinguose plotuose įsitvirtino sėslios protoberberų bendruomenės, besiverčiančios žemdirbyste ir gyvulininkyste.
9 a. pr. Kr. Tuniso Viduržemio jūros pakrantėje finikiečiai įkūrė vieną savo kolonijų – Kartaginą, kuri 6 a. pr. Kr. viduryje tapo savarankišku miestu‑valstybe ir galiausiai – imperijos sostine. Dėl įtakos Viduržemio jūroje Kartagina varžėsi iš pradžių su graikais, vėliau – su romėnais. 3 a. pr. Kr. viduryje tarp Kartaginos ir Romos prasidėjo Pūnų karai (264–146 pr. Kr.), kurie truko daugiau nei šimtmetį ir baigėsi Kartaginos pralaimėjimu bei visišku sugriovimu. 3 a. pr. Kr. pietvakarinėje Tuniso dalyje gyvavo vietinis valstybinis darinys – berberų masilų (lot. Massyli) konfederacija, vasaliniais ryšiais susijusi su Kartagina. Per Pūnų karus masilai iš pradžių ginklu rėmė Kartaginą, vėliau vienas jos princų Masinisa perėjo į romėnų pusę. Po romėnų pergalės antrajame Pūnų kare (218–201 pr. Kr.) Masinisa tapo dalies Tuniso teritorijos valdytoju ir Romos vasalu.
Romos laikų Kartaginos griuvėsiai
Po trečiojo Pūnų karo (149–146 pr. Kr.) ir visiškos Romos pergalės prieš Kartaginą visa Tuniso teritorija perėjo Romos žinion ir tapo jos Afrikos provincijos dalimi. Praėjus šimtui metų po sugriovimo romėnai patys Kartaginos vietoje atstatė miestą, kurį padarė provincijos sostine, tačiau pirmtako šlovės ir galybės jis nepasiekė. Vis dėlto dėl derlingų žemių provincija klestėjo ir buvo svarbus ekonominis ir kultūrinis Romos imperijos centras.
Tiek Kartaginos, tiek romėnų viešpatavimo laikais vietiniai berberai išlaikė savo tapatumą – kalbas, papročius, tikėjimus. Romėnų valdymo laikotarpiu kai kurie berberai sėkmingai integravosi į naująją visuomenę ir pasiekė vietinės aukštuomenės statusą. Be jų, regione liko pūniškai kalbančių finikiečių palikuonių bendruomenių, o t. p. radosi lotyniškai kalbančių romėnų kolonistų bendruomenių. Tačiau tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, t. p. tarp klajoklių gyvulių augintojų bei sėslių žemdirbių kildavo socialinė įtampa, dėl kurios kildavo ginkluoti maištai (pvz., 238 po Kristaus).
Romai valdant Tunisą, Afrikos provincijoje, kaip ir kitur, 2 a. pradėjo plisti krikščionybė. Tunise (Kartaginoje) gyveno ir kūrė vienas pirmųjų krikščionių apologetų ir teologų – Tertulijonas (apie 160–apie 240), t. p. Augustinas (354–430). 4 a. Tunise bei jo apylinkėse išplito krikščionių donatininkų sekta, 5 a. pradžioje Bažnyčios paskelbta eretiška (galutinai išnyko 6–7 a. sandūroje).
Romos imperijos viešpatavimui Šiaurės Afrikoje atėjo galas, kai 439 Kartaginą ir didžiąją Afrikos provincijos dalį paveržė vandalai, kurie netrukus pradėjo grasinti pačiai Romai. Besiverždami į Šiaurės Afriką vandalai sudarydavo taktines sąjungas su vietiniais berberais. Tačiau įsitvirtinę regione vandalai pradėjo engti vietinius krikščionis, versti juos išsižadėti krikščionybės. Jie nesiintegravo į vietinę visuomenę ir laikėsi nuo jos bei jos kultūros atokiau. Kurį laiką iš inercijos funkcionavusi socialinė politinė sistema pradėjo strigti, o pakraščiuose gyvenančios berberų konfederacijos politiškai ir kariškai labai sustiprėjo. Vandalų valdymas truko iki 534, kai buvusios Romos imperijos Afrikos provincijos teritoriją perėmė Bizantijos imperija. Bizantija ėmėsi fortifikuoti regiono miestus, bet jos valdymas apsiribojo praktiškai tik Viduržemio jūros pakrante, piečiau viešpatavo berberų genčių konfederacijos. 7 a. pradžioje Bizantiją ištiko vidaus krizė, į kurios sprendimą įsitraukė ir kariauna, sudaryta iš Šiaurės Afrikos gyventojų. Jos vadas Heraklėjas po sėkmingos karinės operacijos Bizantijos sostinėje Konstantinopolyje 610 pats tapo imperatoriumi. Tačiau 636 Bizantija Palestinoje prieš neseniai islamo suvienytus arabus patyrė triuškinamą pralaimėjimą, po kurio arabų Kalifatas pradėjo plėstis vakarų kryptimi Šiaurės Afrikoje, įskaitant Tunisą. Arabų užkariavimas reiškė naujos religijos – islamo ir naujo etnoso – arabų atėjimą į regioną ir vėlesnį jų įsiviešpatavimą.
Musulmonų imperijų laikotarpis
Nors Egiptas arabų buvo nukariautas dar 640–641, Tuniso teritoriją arabų kariauna pasiekė tik 670. Berberams ir bizantiečiams pasipriešinus arabų įsitvirtinimas buvusios Romos imperijos Afrikos provincijos teritorijoje užtruko daugiau nei tris dešimtmečius, kol 705 arabams pagaliau pavyko galutinai užimti ir sugriauti ne tik Kartaginą, bet ir kitus regiono miestus. Tačiau arabai pastatė naujų miestų (pvz., Kairuaną), plėtojo kai kuriuos jau buvusius (pvz., Tunisą). Vietiniai berberai pradėjo masiškai atsiversti į islamą ir, susigundę pralobti per karinius žygius, netrukus sudarė didžiąją Kalifato kariaunos Šiaurės Afrikoje dalį. Ši kariauna 711 persikėlė į Pirėnų pusiasalį ir pradėjo jį nukariauti bei toliau skverbtis į Pietvakarių Europą.
Kalifate 750 pasikeitus valdančiai dinastijai ir sostinei persikėlus į Bagdadą, Šiaurės Afrikos teritorijos (arabų pavadintos Ifrikija) palaipsniui tapo autonominėmis. Dar Muhalabidams 8 a. antroje pusėje pradėjus derybas su Bagdadu dėl didesnės Ifrikijos autonomijos, juos pakeitę Aglabidai 8–9 a. sandūroje tokią autonomiją užsitikrino – nuo 800 Abasidų kalifai liko tik nominalūs valdovai, o realiai Ifrikiją (Tunisą ir aplinkinius regionus) iki 909 valdė savarankiška Aglabidų dinastija, kuri surengė sėkmingų karinių kampanijų į Siciliją ir Apeninų pusiasalį.
Kairuano Didžioji mečetė (pradėta statyti 670, perstatyta 8, 9 ir 13 a.)
Aglabidų valdymo laikotarpiu Kairuanas tapo regiono religijos ir kultūros centru, kuriame telkėsi religijos mokovai, ypač islamo teisės teoretikai. Regionas garsėjo kaip žemės ūkio produkcijos eksportuotojas. Plėtojosi prekybos keliai, ypač jūrų. Ekonomikos kilimas ir gausios pajamos leido plėtoti irigacinę ir geriamo vandens infrastruktūrą, statyti ištaigingus rezidentinius kompleksus valdovams ir kilmingiesiems (al Abasija, Rakada).
Tačiau Aglabidų viešpatavimui Tunise ir platesniame regione iššūkį metė 9–10 a. sandūroje iškilusi Šiaurės Afrikoje naujai besiformuojanti religinė politinė jėga – Fatimidai, išpažįstantys šiizmą. 909 Fatimidų vadovaujama jiems atsidavusių vietinių berberų kariauna iš Aglabidų paveržė Kairuaną. Galutinai nugalėję Aglabidus, Fatimidai ant Viduržemio jūros kranto rytiniame Tunise pasistatė sostinę Mahdiją, iš kurios ėmėsi vadovauti tolesnei imperijos plėtrai į rytus. Karinės sėkmės teko palaukti iki 969, kai ekspedicinės Fatimidų pajėgos pagaliau užėmė Egiptą ir jame įsitvirtino. Buvo pradėtas statyti naujas miestas Kairas, į kurį 973 Fatimidai perkėlė valstybės sostinę. Tunisas ir visa Ifrikija liko pietrytinėje Viduržemio jūros pakrantėje besiplečiančios Fatimidų imperijos pakraštine į Vakarus nutolusia provincija. Tunisą iš savo sostinės Kairuano vasalo teisėmis pradėjo valdyti Ziridų dinastija (972–1152), kuri 1048 nutraukė ryšius su šiitais Fatimidais ir prisiekė ištikimybę sunitams Abasidams. Keršydami už neištikimybę Fatimidai pasiuntė į Tunisą arabų klajoklių kariauną, ji 1057 nugalėjo Ziridų kariauną ir nusiaubė Kairuaną.
Ziridų valdymui Tunise grėsmė kilo ir iš šiaurės – iš Siciliją tuo metu valdžiusių normanų, kurių ekspedicinės pajėgos 1134–48 užėmė didelę Tuniso rytinės pakrantės dalį. Tačiau normanų valdymas buvo trumpalaikis, nes jau 1160 juos iš Tuniso išstūmė iš Afrikos šiaurės vakarų besiplečiančios naujos dinastijos – Almohadų (1147–1269) pajėgos.
Almohadus Tunise pakeitė Chafsidų dinastija (1230–1574), kurios pradininkai buvo Almohadų paskirti Tuniso valdytojai. 1230 Chafsidai pasiskelbė nepriklausomais nuo Almohadų. Nors kai kurie Chafsidų valdovai turėjo pretenzijų tapti viso musulmonų pasaulio lyderiais ir net trumpai buvo pripažinti Abasidų kalifato (po jo žlugimo 1258) teisių perėmėjais, Chafsidai liko tik regionine galybe. Valdant Chafsidams Tunise klestėjo prekyba, nes jo uostai buvo tapę tranzitiniais punktais tarp Pietų Europos ir Sacharos Afrikos. Chafsidų laikais dėl anksčiau vykusių arabų imigracijos bangų Šiaurės Afrikoje arabų kalba tapo vyraujančia, ypač miestuose, nors pietuose išliko gana gausios berberakalbės bendruomenės. Iš Adalūzijos į Tunisą t. p. migravo žydai, besitraukdami ar išvaryti po rekonkistos progreso (ypač po Grenados žlugimo 1492) Pirėnų pusiasalyje. Berberų gentys pietinėje Tuniso dalyje išliko pusiau autonomiškos, o tai sukūrė takoskyrą tarp miestų ir dykumos rajonų raidos. Miestuose plėtojosi amatai, menai, mokslas. Iš Chafsidų valdomo Tuniso buvo kilęs vienas žymiausių visų laikų arabų mąstytojų, socialinių mokslų (sociologijos, politinės ir socialinės istorijos) pradininkas Ibn Chaldunas (1332–1406).
Ilgamečiam Chafsidų viešpatavimui Tunise atėjo galas regiono inkorporavus į savo galybės viršūnę pasiekusią Osmanų imperiją. Jau nuo 15 a. Ispanija ir Osmanai pradėjo konkuruoti dėl įtakos Viduržemio jūros baseine. Šioje konkurencinėje kovoje Tuniso Chafsidai buvo pasirinkę Ispanijos pusę, todėl Osmanų buvo laikomi priešininkais. Po kelis metus trukusių kovų Osmanams lojalios pajėgos 1574 galutinai išstūmė ispanus iš Tuniso ir, nuvertusios Chafsidus, perdavė jo kontrolę Osmanams. Tunisas tapo Osmanų imperijos provincija su sostine Tuniso mieste, o turkų kalba paskelbta valstybine. Iš pradžių valdyti naujas teritorijas pasiuntę turkų pareigūnus ir kariuomenę, vėliau Osmanai Tunisą kontroliavo per vietinius vasalus bėjus. Muradidų bėjus, valdžiusius beveik per visą 17 amžių, 18 a. pradžioje pakeitė Chusainidų dinastijos bėjai, kurie valdė iki pat Osmanų eros Tunise pabaigos 1881.
Ispanijos karalius Karolis V nukariauja Tunisą, 1535 (16 a. graviūra)
Kaip ir kitur Osmanų imperijoje, Tunise 19 a. pradėtos įgyvendinti politinės, karinės, socialinės ir ekonominės reformos: buvo modernizuojama kariuomenė, ginkluotė, plėtojama industrija, keičiami įstatymai (pvz., prekybos vergais ir vergovės uždraudimas). 1861 paskelbta Konstitucija. Plėtojantis prekybai su Europa Tuniso miestuose pradėjo kurtis europiečių prekybos atstovybės ir konsulatai. Vis dėlto dėl ekonominių sunkumų 1869 m. Tunisas buvo priverstas paskelbti valstybės bankrotą, o krašto ekonominių reikalų valdymą perėmė tarptautinis finansinis komitetas.
Kolonijinis laikotarpis
Nors pretenzijų kontroliuoti Tunisą turėjo strategiškai arti jo esanti Italija, po sėkmingos karinės prancūzų operacijos 1881 Tunisas tapo Prancūzijos protektoratu. Prancūzai ėmėsi visokeriopo krašto plėtojimo, t. p. skatino prancūzų kolonistų kraustymąsi į Tunisą. Pačios reformos daugelio tunisiečių buvo sveikinamos, bet faktas, kad kraštą valdė svetimšaliai, kėlė atmetimo reakciją ir skatino nacionalinių jausmų radimąsi.
tunisiečiai sveikina į Tunisą sugrįžusį H. Burgibą (1955 06 01)
Nepasitenkinimas imperine valdžia neretai peraugdavo į maištus (pvz., 1911–12), vertė vietinį intelektualinį elitą vienytis ir mobilizuotis. Prancūzų valdžia atsakė jėga į prasiveržusius protestus, uždarė nacionalistinę spaudą ir privertė pasitraukti iš šalies nacionalinio išsivadavimo vadovus. Po Pirmojo pasaulinio karo tunisiečių nacionalinio išsivadavimo kova atsinaujino – susiformavo nacionalistinės partijos (1920 įkurta Laisvoji konstitucinė partija Dustūras), kurias prancūzų valdžia siekė uždrausti. Per Antrąjį pasaulinį karą prancūziška Tuniso valdžia palaikė Vichy režimą, o pati Tuniso teritorija buvo tapusi karinių veiksmų arena. Po karo nacionalinio išsivadavimo judėjimas vėl atsinaujino, 1954 peraugo į maištą ir 1956 galiausiai lėmė nepriklausomybę nuo Prancūzijos – 1955 06 03 Tunisas ir Prancūzija pasirašė sutartį, kuria šalies valdymą perėmė nacionalinė vyriausybė.
Pokolonijiniai laikai
Tapęs suverenia šalimi iš pradžių Tunisas valdymo forma pasirinko konstitucinę monarchiją, tačiau jau 1957 ministras pirmininkas H. Burgiba panaikino monarchiją ir netrukus pats tapo naujosios respublikos prezidentu. H. Burgibos vadovaujama kairioji nacionalistinė Naujoji laisvoji konstitucinė partija (Naujasis Dustūras, įkurta 1934) tapo dominuojančia šalies politine jėga. Naujasis režimas siekė suderinti tradicijas su pažanga, todėl, nors religijai buvo paliktas tam tikras vaidmuo visuomenėje, politiškai Tunisas vadovavosi pasaulietiniais principais, apimančiais ir moterų emancipaciją. Vis dėlto Tunise demokratizacijos keliu nebuvo nueita. H. Burgiba laikėsi nuostatos, kad Tunisui nereikia didelės karinės infrastruktūros ir kad šalis turi laikytis taikos politikos, bet jau 1961 Tunisas įsivėlė į karinį konfliktą su Prancūzija dėl Tunise esančios prancūzų karinės bazės. Ir nors prancūzai 1963 galiausiai perleido bazę tunisiečiams, per konfliktą žuvo keli šimtai Tuniso piliečių.
Dėl lėtai augančios ekonomikos 1964–70 Tuniso valdžia eksperimentavo su socialistiniu ūkio valdymu (valdanti partija net persivadino Socialistine konstitucine partija) – mėgino diegti valstybės valdomą planinę ekonomiką, steigė kolektyvinius ūkius, vykdė kai kurių sektorių ir žemės nacionalizaciją, bet tokiai politikai naudos neatnešant, o tik keliant visuomenės nepasitenkinimą, jos atsisakyta. Tačiau ekonominis augimas išliko lėtas, o tai lėmė pilietinius neramumus.
Kaip ir kitose arabų šalyse, Tunise 20 a. 8–9 dešimtmečių sandūroje susiformavo musulmonų revaivalistų politinė jėga – Islamiškosios krypties judėjimas (įkurtas 1981), įkvėptas pirmiausia Egipto Musulmonų brolijos ideologijos, o t. p. 1978–79 Irano revoliucionierių sėkmės. Šis judėjimas ėmėsi aktyviai dalyvauti politinėse akcijose prieš vyriausybę ir siūlyti islamišką šalies socialinių ekonominių problemų sprendimo viziją – taip jis stojo į atvirą konfrontaciją su režimu. Valdžia ėmėsi represijų prieš judėjimo vadovus ir apskritai musulmonų revaivalistus.
Šaltojo karo metais Tunisas, nors formaliai skelbėsi neutralia valstybe, iš tikrųjų palaikė gana artimus ryšius su Vakarais. Regiono kontekste Tunisas pasižymėjo tuo, kad nuo 1982 buvo priglaudęs Palestinos išsivadavimo organizaciją, vadovaujamą J. Arafato, o 1979–91 – Arabų lygos būstinę, kai Egiptas dėl taikos sutarties su Izraeliu pasirašymo buvo laikinai pašalintas iš lygos, o jo sostinėje buvusi lygos būstinė turėjo būti iškelta.
Senstantis ir ligotas prezidentas H. Burgiba nebesugebėjo kontroliuoti padėties, todėl buvo įvykdytas bekraujis rūmų perversmas ir tuometis ministras pirmininkas Z. el A. Ben Ali perėmė šalies valdymą. Pati politinė sistema išliko iš esmės tokia pati, tik valdančioji partija buvo pervadinta dar kartą, šį sykį Konstituciniu demokratiniu susirinkimu. Valdymo pradžioje Z. el A. Ben Ali mėgino rasti sąlyčio taškų su musulmonų revaivalistais – ėmėsi ryškinti Tuniso tapatybės musulmoniškąją pusę, iš kalėjimų buvo paleisti anksčiau sulaikyti revaivalistų atstovai; prezidentas pamėgino sudaryti sąjungą su Islamiškosios krypties judėjimu, tačiau po judėjimo kandidatų sėkmingo pasirodymo 1989 rinkimuose, išsigandęs stiprėjančios revaivalistų įtakos, vėl uždraudė jų politines organizacijas, t. p. ir Atgimimo partija persivadinusį Islamiškosios krypties judėjimą. Partijos įkūrėjas ir vadovas Rašidas al Ghanuši bei daugybė kitų narių emigravo, o didelė dalis likusiųjų Tunise buvo įkalinti.
Autoritarinis represyvus Z. el A. Ben Ali valdymas ilgą laiką užtikrino santykinį Tuniso vidaus stabilumą, bet demokratinių laisvių ir teisių stoka bei ekonominis stagnavimas vis labiau priešino Tuniso visuomenę, ypač jaunuomenę, kurios nepasitenkinimas valdžia 2010 12 peraugo į masinius protestus šalies miestuose. Nors su protestuotojais mėginta susidoroti jėga, matydamas, kad padėtis tampa nebevaldoma, Z. el A. Ben Ali 2011 01 14 atsisakė prezidento posto ir pabėgo iš šalies. Tunise prasidėję masiniai protestai davė pradžią virtinei įvykių ir procesų arabų šalyse, bendrai pavadintų Arabų pavasariu.
844
Tunisas 21 amžiuje
Tuniso raidą 21 a. pradžioje žymėjo bene vienintelė tarp visų Arabų pavasario paveiktų šalių sėkminga demokratinė revoliucija: buvo išlaikyta socialinė vienybė, liberalizuota politinė sistema.
Zine el Abedine Ben Ali valdymas. 1987–2011 Tunisą valdė Z. el A. Ben Ali, per nelaisvus rinkimus prezidentu išrinktas 5 kartus iš eilės. Politikoje dominavo prezidentinė Demokratinio konstitucinio susivienijimo partija (iki 1988 Dustūro partija). Valdymo pradžioje Z. el A. Ben Ali vykdė nuosaikią ekonominę liberalizaciją; 2005 įgyvendino dalinę politinės sistemos reformą, vykdė provakarietišką užsienio politiką. Nors būta pavienių demokratiškų iniciatyvų, valdymas buvo autoritarinis: slopinta opozicija, svarbius valstybės postus užėmė prezidento šeimos nariai, ribota žiniasklaidos laisvė. Z. el A. Ben Ali buvo kaltinamas žmogaus teisių pažeidimais ir saugumo tarnybų pasitelkimu susidorojant su oponentais. Šalies ekonominė padėtis, aukštas skurdo, nedarbo ir korupcijos lygis netenkino didelės dalies visuomenės.
demonstrantai Tunise, Habibo Burgibos aveniu (2011 01 14)
Jazminų revoliucija. 2010 pabaigoje–2011 pradžioje Tunise kilusios masinės demonstracijos nutraukė Z. el A. Ben Ali valdymą (vadinamoji Jazminų revoliucija) ir davė pradžią visą regioną apėmusiam Arabų pavasariui. Z. el A. Ben Ali pabėgo į Saudo Arabiją, 2011–13 Tuniso teismai jį už akių nuteisė kalėti iki gyvos galvos už korupciją, turto grobstymą, smurtą prieš demonstrantus (žuvo apie 220 žmonių). Jazminų revoliucija pradėjo sparčią Tuniso pertvarką: buvo paleisti politiniai kaliniai, apribotos represinių struktūrų galios, įteisinta politinių partijų konkurencija. 2011 sudaryta laikinoji vyriausybė, į kurią buvo įtraukti įvairių opozicinių partijų atstovai. Per 2011 laisvus rinkimus išrinktas Nacionalinis Steigiamasis Susirinkimas, jis Tuniso prezidentu išrinko M. Marzukį (ėjo pareigas 2011–14).
Demokratizacija. Žlugus Z. el A. Ben Ali režimui padidėjo visuomenės poliarizacija (išsiskyrė sekuliarios ir religinės grupės), stiprėjo islamistiniai judėjimai. Sekuliarios opozicijos veikėjų Šokri Belaido (2013 02) ir Mohamedo Brahmi (2013 07) nužudymas sukėlė smurtinius protestus ir politinę krizę. 2013 visuomeninės organizacijos įkūrė Tuniso nacionalinio dialogo kvartetą, kuris inicijavo partijų derybas ir padėjo pasiekti kompromisą tarp sekuliaristų ir islamistų (2015 už tai pelnė Nobelio taikos premiją). Po ilgų derybų 2014 priimta nauja Konstitucija, surengti parlamento rinkimai, sudaryta koalicinė vyriausybė, prezidentu išrinktas Bedži Kaidas Es Sebsi (2019 mirė). Svarbiausiu valdžios uždaviniu tapo nuo turizmo priklausomos Tuniso ekonomikos gaivinimas. 2015 Islamo valstybės teroristai Tuniso sostinėje surengė du didelius išpuolius prieš turistus (žuvo 60 žmonių). Dėl tebesitęsiančios ekonominės stagnacijos 2017 ir 2021 vyko prieš valdžią nukreiptos demonstracijos. Po 2019 parlamento rinkimų sudaryta technokratų vyriausybė, prezidentu 2019 tapo Kaisas Saidas.
Jungtinių Tautų (1954), Arabų lygos (1958), Afrikos Sąjungos (1963) narys, Europos ekonominės bendrijos asocijuotasis (1969) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
3195