tupių kalbos

tùpių kabos, indėnų kalbų šeima. Vartojamos Pietų Amerikos centrinėje dalyje, daugiausia Brazilijoje, Bolivijoje ir Paragvajuje, t. p. Argentinoje, Peru, Venesueloje. Skiriama arikemų, džurunų, monde, mundurukų, ramaramų, tuparių, tupių gvaranių tupių kalbų šakos ir 5 pavienės kalbos: avetų, kamayurų, puruborų, saterių mavių, zoė. Iš viso apie 70 kalbų, apie 7,3 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Daugiausia kalbama: gvaranių kalba (Paragvajaus viena valstybinių kalbų, t. p. turi oficialiosios kalbos statusą Argentinos Corrienteso ir Misioneso provincijose, apie 7 mln. kalbančiųjų), čiriguanų (apie 49 000), gvaranių mbijų (apie 27 000), kaivų (apie 19 000), guadžadžarų (apie 13 100), gvaranių čiripų (apie 12 000), nhengatų (apie 11 000). Dauguma kalbų sparčiai nykstančios. Tupių kalbos agliutinacinės. Turi 12–14 balsinių ir 12–19 priebalsinių fonemų. Būdinga balsių harmonija, nazalizacija. Kirtis fiksuotas (dažniausiai būna paskutiniame žodžio skiemenyje). Žodžių ir formų darybai būdinga sufiksacija ir prefiksacija. Sudėtinga veiksmažodžio morfologinė sistema. Dažniausia sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys), kai kuriose kalbose – OVS. Vartojama daug skolinių iš ispanų ir portugalų kalbų. Dauguma kalbų neturi rašto. Gausesnės kalbos vartoja lotyniškąjį raštą, išleista žodynų, gramatikų. Seniausi rašto paminklai iš 17 a. (gvaranių kalba).

85