turgus

tugus, prekývietė, prekybos aikštė, dažnai su tam tikrais statiniais (halėmis, paviljonais, kioskais), arba specialus pastatas, kuriame reguliariai prekiaujama maisto ir (ar) kitomis plataus vartojimo prekėmis. Prekiauja smulkūs prekybininkai, amatininkai, savo išaugintą produkciją parduoda ūkininkai. Prekyba tik mažmeninė, vyksta tam tikromis savaitės dienomis ar visą savaitę, už nupirktas prekes dažniausiai atsiskaitoma grynaisiais pinigais.

Dideli metiniai turgūs dažniausiai vadinami mugėmis.

blusturgis Paryžiuje

Bucharos turgus (Uzbekija)

Turgūs Lietuvoje iki 1990 metų

Lietuvoje jau senovėje veikė turgavietės, į kurias buvo atvežamos prekės mainyti, vėliau ir parduoti. Šalia jų kūrėsi užvažiuojamieji namai, nakvynės namai, smuklės, sandėliai, amatininkų dirbtuvės. Nuo 15 a. miestams ir miesteliams pradėtos teikti privilegijos rengti turgus (pvz., 1495 Žagarei, 1497 Pasvaliui, 1508 Lioliams, 1516 Merkinei, 1531 Akmenei). Turgų skaičius labai padidėjo 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje. 18 a. pabaigoje teisę rengti turgus turėjo 83, 19 a. antroje pusėje – 169 gyvenvietės.

Turgūs skatino žemės ūkio gamybą, amatus, pramonę, padėjo plėstis miestams ir miesteliams. Turgūs vyko vieną-tris kartus per savaitę pagal gyvenvietės dydį, aplinkinių gyventojų ir pirklių skaičių. Valstiečiai ir dvarininkai parduodavo grūdus, linus, medų, vašką, kanapes, kailius, kiaules, galvijus, arklius, paukščius, amatininkai – roges, vežimus, ratus, kubilus, pakinktus, ūkio padargus, namų apyvokos ir buitinės paskirties daiktus. Turgaus prekiautojai turėjo laikytis Vilniaus svorio matų (akmenų ir svarų), iš jų buvo renkama turgaus rinkliava dvaro valdytojui ar miesto savivaldybei, pvz., krautuvėlių savininkai už kiekvieną turguje prekiautą dieną mokėjo didžiojo kunigaikščio dvarui po grašį, mėsininkai – po avienos kumpį.

Klaipėdos žuvų turgus (20 a. pradžia)

1918–1940 turgūs vykdavo 218 vietovių, juose buvo parduodama žemės ūkio produkcija, amatininkų, meistrų dirbiniai, vyko ir natūriniai mainai, daugiausia arkliais. Pirkliai turguose supirkdavo iš valstiečių žemės ūkio produktus, vėliau juos parduodavo eksportuotojams, didmenininkams, perdirbimo įmonėms. Prekyba vyko iš vežimų po atviru dangumi, dažniausiai centrinėje miesto ar miestelio aikštėje. SSRS okupacijos metais centralizuota žemės ūkio produktų supirkimo organizacijų sistema ir privalomasis jų tiekimas valstybei sumažino turgų ekonominę reikšmę. 1955 gyventojai turguose įsigijo 18,1 %, 1982 – tik 2,3 % visų jų pirktų prekių.

Nepriklausomos Lietuvos turgūs 21 amžiuje

Atkūrus nepriklausomybę turgūs vėl tapo svarbūs gyventojams, pirmiausia nepasiturintiems, nes juose dažniausiai pigiau nei parduotuvėse galima įsigyti maisto, drabužių, avalynės ir kitų būtinų prekių. Daug miestiečių, netekusių darbo, tapo turgaus prekeiviais. 21 a. didžiausi turgūs yra Gariūnų (įkurtas 1989, jame dirba daugiau kaip 10 000 smulkiųjų ir vidutinių verslininkų), Kalvarijų, Halės (Vilniuje), Centrinis Kauno turgus, Rietavo, Klaipėdos Naujasis turgus.

automobilių turgus

Šalia universalių plinta ir mažesni specializuoti turgūs, kuriuose prekiaujama vienos rūšies prekėmis (pvz., automobilių, šviežių produktų iš ūkininkų, ekologiškų prekių, gėlių, žuvų, sendaikčių turgūs, vadinamieji blusturgiai). Pagrindiniai naudotų automobilių turgūs veikia Kaune (didžiausias Europoje, plotas apie 18 hektarų, darbo dienomis siūloma apie 6000, šeštadieniais – iki 12 000 automobilių), Marijampolėje, Utenoje, Gariūnuose; pirkėjai iš Baltarusijos, Ukrainos, Kazachijos, Kirgizijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų šalių įsigyja iki 70 % parduodamų automobilių.

-prekybos aikštė; -Gariūnai; -blusturgis; -turgavietė